Neringos meras Darius Jasaitis interviu portalui „Kas vyksta Neringoje“ apie prasidėjusius metus įvardija pagrindinę savivaldybės problemą be užuolankų: būstas. Pasak mero, Neringoje specialistų pritraukimo klausimas tampa „padaugintas iš penkių“, nes pirmas atvykstančio mediko, pareigūno ar mokytojo klausimas yra paprastas – kur gyventi, kai įprastas šeimos būstas čia gali kainuoti apie pusę milijono eurų.

Interviu meras plačiai kalba ir apie švietimo kainą Neringoje: vieno vaiko išlaikymas čia gerokai viršija šalies vidurkį, o po Juodkrantės mokyklos uždarymo savivaldybė liko su viena mokykla ir išskirtine valstybės suteikta išimtimi dėl klasių finansavimo. Pasak D. Jasaičio, demografinės tendencijos Lietuvoje rodo, kad panašūs sprendimai artimiausiais metais taps neišvengiami ir kitoms savivaldybėms.

Dėmesio sulaukia ir darbo jėgos trūkumas: Neringoje daugėja „važinėjančių“ darbuotojų – nuo savivaldybės įstaigų iki mokyklos.

Atskira interviu tema – Neringos pirminės sveikatos priežiūros centro ateitis. Meras aiškina, kodėl svarstomas prijungimas prie Klaipėdos universitetinės ligoninės: pastaruoju metu savivaldybės dotacija centrui išaugo nuo kelių dešimčių tūkstančių iki maždaug pusės milijono eurų per metus.

Pokalbyje aptariami ir nekilnojamojo turto mokesčio pokyčiai, galimas poveikis deklaravimui bei lengvatoms, taip pat – rinkliavos, diskusijos dėl infrastruktūros projektų, įskaitant daugiaaukštės aikštelės planus, kuriuos stabdo saugomų rūšių radiniai sklype. Interviu pabaigoje meras žvilgteli į artėjantį sezoną: Neringa ruošiasi gegužės sezono startui, „Agilos“ atidarymui bei tarptautiniams buriavimo renginiams, o parkavimo įkainius ketinama koreguoti taip, kad mažiau naudojamos aikštelės būtų išnaudojamos racionaliau.

– Tai iššūkiai, kuriuos nuolat bandau paaiškinti kolegoms, kaip tik praėjusią savaitę apie tai kalbėjomės ir Vyriausybėje. Jei Šilutė susiduria su tam tikrais sunkumais, sakykime, sveikatos srityje, tai su jais susiduria visa Lietuva. Net Santaros klinikos turi iššūkių, kaip išlaikyti medikus valstybinėje įstaigoje.

Tačiau Neringos atveju viską dauginkite mažiausiai iš penkių. Jeigu Šilutėje mediko įsikūrimo paketas siekia 60 tūkstančių eurų, tai neseniai kalbėdamas su Šilutės meru sakiau: įsivaizduokite, kiek lėšų reikia man, tarybai ir visam miestui, kad pritrauktume vieną specialistą. Pirmas mediko klausimas, kurį diktuoja jo išsilavinimas ir pareigos, yra apie normalų būstą. O Neringoje toks būstas iškart kainuoja pusę milijono eurų.

Kad pritrauktume specialistą į naują bendruomenę, turime jį iš kažkur „išplėšti“, nors pas mus jis turės sąlyginai nedidelius pacientų srautus. Tai galioja visiems: pareigūnams, pasieniečiams, priešgaisrinės apsaugos darbuotojams. Gyvenamojo būsto kaštai pas mus yra tiesiog katastrofiški. Matome, kad dėl šios priežasties streikuoja net didieji Europos miestai, sostinės ir kurortai. Kol vyrauja „laukinis kapitalizmas“, savivaldybė neturi galimybių padaryti būstą nepatrauklų investuotojams, tad siekiame tarybos sprendimais bent kiek jį atpiginti.

Savivaldybės būstas yra mūsų prioritetas numeris vienas. Žinoma, mus stipriai riboja finansai ir fiskalinės drausmės deficitas. Verslas taip pat daro tai, kas jam naudinga. Pavyzdžiui, vyko daug diskusijų dėl vienos vietos: Saugomų teritorijų tarnyba norėjo, kad ten atsirastų poilsio paskirties pastatai, tačiau taryba aiškiai pasisakė už gyvenamosios paskirties būstą. Tam yra svari priežastis: poilsio paskirties būstą gali pirkti bet kas, o savivaldybei teisės aktai neleidžia įsigyti poilsio patalpų nei kaip socialinio, nei kaip tarnybinio būsto.

Socialiniam būstui keliami dar didesni reikalavimai – pavyzdžiui, autobusų stotelė privalo būti nustatytu atstumu. Tai išspręsti mums labai sunku. Todėl mes kovojame už tai, kad atsirastų kuo daugiau gyvenamosios paskirties pastatų. Kai tik vyksta kokios nors statybos, savivaldybė stengiasi įsigyti naujų būstų.

Gyvenamasis būstas yra pagrindinė tema nuo pat mano tapimo meru. Per 15 metų mums pavyko stipriai padidinti savivaldybės būsto fondą. Preiloje buvo pastatyti penki gyvenamieji namai, vėliau, jau man einant pareigas, pastatytas dar šešių butų namas. Esame „atkovoję“ ir perėmę iš valstybės nemažai turto: dėkoju visoms buvusioms vyriausybėms, kurios perdavė Neringai pastatus Juodkrantėje, Miško gatvėje. Dabar ten projektuojame du didžiulius pastatus, kuriuos bandome paversti gyvenamosiomis patalpomis.

Tai mūsų prioritetas, nors suprantame, kad tai visų problemų neišspręs. Neringos mastu būsto poreikis yra didžiulis. Nors turime ir kitų klausimų – susisiekimo, infrastruktūros trūkumo, kultūros objektų, pavyzdžiui, teatro stygiaus – tačiau pirmiausia reikia išspręsti būsto problemą. O čia atvažiuoti gyventi reikia turint meilę šiam kraštui.

Galų gale, mes matėme daug entuziastų, kurie atvažiuoja, bet, susidūrę su gyvenimo iššūkiais ir pamatę visą šitą „virtuvę“, retai kuris čia išbūna bent metus.

Tačiau turime ir labai gerų pavyzdžių, kuriais galime pasidžiaugti: žmonės čia atsikraustė, įsiliejo į bendruomenę ir sėkmingai gyvena. Mes juos vertiname, jais džiaugiamės ir manau, kad jei judėsime šia kryptimi, viskas bus gerai.

Visgi, kalbantis net ir su jais, išryškėja ta pati problema – būsto kaina sudaro milžinišką šeimos išlaidų dalį.

– O jei žiūrint toliau?

– Būstas yra mūsų problema numeris vienas. Visa kita būtų galima spręsti protingai planuojant ar kuriant specialias programas, tačiau viską riboja biudžetas. Jei turėtume neribotas lėšas, tiesiog išpirktume rinkoje parduodamus būstus.

Tačiau galiu pasakyti, kad švietimo srityje mes esame daugiausiai lėšų vienam mokiniui skirianti savivaldybė Lietuvoje, ir čia mums nėra jokios konkurencijos.

– Taip, tai kainuoja brangiausiai. Mums teko įvykdyti sunkią reformą, kuriai bendruomenė praktiškai nepritarė, o taryboje buvo labai sunku surinkti balsus. Kalbu apie Juodkrantės pagrindinės mokyklos restruktūrizaciją ir uždarymą. Reikia pripažinti tiesą: prieš uždarant mokyklą Juodkrantėje, vieno vaiko išlaikymas savivaldybei kainavo 21 tūkstantį eurų. Tai milžiniški pinigai. Net dabar Nidoje, po visų struktūrinių pakeitimų, vienas vaikas mums kainuoja apie 12 tūkstančių eurų. Palyginimui, Palangoje ši suma siekia apie 1700 eurų.

– Taip, bet yra ir blogų didžiųjų miestų pavyzdžių, kur tarybos neturi valios laiku uždaryti tuščių mokyklų, ir ten vaiko kaina išauga iki 7 tūkstančių eurų. Mes Neringoje turime tik vieną mokyklą, mums trauktis nebėra kur. Labai džiaugiamės, kad ši Vyriausybė ir ministrė pritarė išimčiai Neringai ir leido finansuoti klases nepriklausomai nuo mokinių skaičiaus.

– Ne, tai taikoma tik Neringai – tai savotiškas išskirtinis įstatymas. Nors kartelė buvo sumažinta visiems, mes sutikome su sąlyga: jei mokinių skaičius nesiekia nustatytos ribos, Neringos savivaldybė pati 100 procentų finansuoja vyresnes klases ir iš valstybės tam negauna nieko. Būtent todėl didžioji dalis tų mūsų minimų 20 procentų savarankiškų lėšų yra „pririštos“ – jos nueina švietimui. Tad realiai diskutuoti ir ginčytis taryboje galime tik dėl labai nedidelių sumų, kurios lieka kultūrai, sportui ar infrastruktūrai.

– Prieš porą metų turėjome 137 moksleivius, o šiemet jų skaičius paaugo iki 150. Turime gerų pavyzdžių – atsikrausčiusių šeimų, kurių vaikai papildė mūsų mokyklą. Tačiau turime pripažinti, kad statistika svyruoja. Pavyzdžiui, šiuo metu dvyliktoje klasėje turime 12 mokinių, o vienuoliktoje – tik keturis. Tad kai dvyliktokai baigs mokyklą, mes vėl grįšime prie mažesnio moksleivių skaičiaus.

– Atsimenu, kai gimė mano sūnus Lukas ir pradėjo lankyti darželį – prognozės gąsdino. Buvo prognozuojama, kad grupėje bus tik trys vaikai, o tai reiškia, kad tik tiek jų būtų buvę ir mokykloje. Visgi vyresnių mokinių grupė šiuo metu yra stipriai didesnė.

Džiaugiuosi, kad dalis tėvų pasirinko palikti vaikus mūsų mokykloje, nors pagal įstatymus galėjo rinktis kitaip. Neringos mastais kai kurios klasės yra pakankamai gausios, tačiau situacija kasmet labai skiriasi – būna metų, kai gimstamumas didesnis, būna, kai visai nėra naujagimių. Imigracija pas mus išlieka silpna, o gyventojų skaičius natūraliai mažėja. Mūsų geografinė ir demografinė kreivė, kaip ir visoje Lietuvoje, rodo visuomenės senėjimą.

– Tikslių skaičių dabar neturiu, bet atvykstančių darbuotojų tikrai daugėja. Ir ne tik pačioje savivaldybėje, bet plačiąja prasme – savivaldybės įstaigose: darželyje, nacionaliniame parke, įvairiose paslaugų srityse ir kitose institucijose. Važinėjančių darbuotojų skaičius auga, tai faktas.

Tas pats ir mokykloje – nemažai mokytojų važinėja iš kitų miestų. Be to, neseniai valstybė vykdė programą, pagal kurią mokytojai senjorai buvo skatinami išeiti į pensiją, išmokant kompensacijas. O dabar iš esmės vykdome priešingą procesą – bandome juos susigrąžinti atgal. Man sunku suprasti, kaip Švietimo ministerija nesuskaičiuoja tokių elementarių dalykų.

– Taip, tikrai turime.

– Ar tai yra laikinas problemos sprendimas?

– Taip, laikinas. Todėl labai domiuosi švietimo sistemos reformomis – tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos Sąjungos ir ne tik ES šalyse. Mano asmeninė nuomonė tokia: Švietimo ministerija yra labai atsargi, netgi pernelyg konservatyvi. Kai tik bando ką nors keisti, iškart susiduria su didžiule kritika – dėl egzaminų, vadovėlių, centrų, reformų. Tai jautri tema, ypač egzaminų laikotarpiu, todėl, matyt, bijoma ryžtingų sprendimų.

Vis dėlto tikiuosi, kad pokyčiai bus neišvengiami ir jie bus į gerąją pusę – ypač tie, kurie galėtų sumažinti sistemos kaštus ir stresą vaikams. Šiuo metu pasaulyje yra vos kelios šalys, turinčios tokią pradinio ugdymo struktūrą kaip Lietuva – berods Kataras, Bulgarija ir mes, kur pradinis ugdymas trunka ketverius metus. Daugelyje kitų šalių jis trunka šešerius metus, su vienu pagrindiniu mokytoju.

Tai reiškia mažiau mokytojų kaitos, mažiau streso vaikams ir efektyvesnį procesą. Statistika rodo, kad iki ketvirtos klasės mūsų mokiniai yra tarp geriausių pasaulyje, tačiau po to rezultatai krenta. Daugelis ekspertų tai sieja būtent su per ankstyvu perėjimu prie dalykinės sistemos.

Jeigu Švietimo ministerija svarstytų pilotinius projektus, Neringa būtų pirmoji, kuri keltų ranką. Mums tai būtų itin naudinga, ypač turint vieną mokyklą. Mažoje mokykloje tokius modelius išbandyti yra daug paprasčiau ir saugiau.

Taip pat vis daugiau kalbama apie IT technologijų pertekliaus žalą klasėse. Net Suomija, kuri ilgą laiką buvo laikoma pavyzdžiu, dabar susiduria su rezultatų kritimu, o Estija, vengdama kai kurių klaidų, sparčiai kyla. Yra ir alternatyvių modelių, paremtų žaidimu, kur vaikai nori eiti į mokyklą, tačiau mūsų klimato ir kultūrinėmis sąlygomis ne viskas būtų pritaikoma tiesiogiai.

Akivaizdu viena – švietimo sistema turės keistis. Jei nieko nedarysime, su dabartiniais gimstamumo skaičiais tiesiog žlugsime. Vien pernai Lietuvoje gimė apie 18–19 tūkstančių vaikų – tai vos vieno universiteto dydžio karta. Ne visi stos į universitetus, dalis rinksis profesinį kelią ar emigruos, bet skaičiai yra labai aiškūs ir keliantys rimtą nerimą.

– Ar jūs vienintelis apie tai kalbate tarp merų, ar turite bendraminčių?

– Kalbuosi su daugeliu kolegų, bet daugelis dar nėra susidūrę su tokia situacija kaip mes. Mes esame vienintelė savivaldybė su viena mokykla. Tačiau aš visiems sakau – žiūrėkite į mus, nes tai, kas vyksta pas mus, ateis ir pas jus.

Kaip buvo su statybų griovimais – pas mus „pasitreniravo“, o paskui tai išplito visoje Lietuvoje. Tas pats bus ir su švietimu bei demografija. Gimstamumas krenta visur. Mes tiesiog neturime laiko apsimetinėti, kad problemos nėra. Po penkerių metų teks priimti kardinalius sprendimus – pasirinkimo nebeliks.

– Ar jūs tai vertinate kaip privalumą ar kaip trūkumą – kad žmogus atvažiuoja padirbti ir po darbo išvyksta, realiai čia negyvendamas?

– Mano nuomone, tai daugiau trūkumas. Nors kartu džiaugiuosi, kad pastaruoju metu administracijos direktorius pagaliau paklausė darbuotojų, kas norėtų dirbti nuotoliniu būdu. Vilniuje ketvirtadieniais–penktadieniais valstybinėse įstaigose jau beveik visi dirba nuotoliniu režimu – man tai buvo netikėta.

Mes ir Neringoje tai taikome jau seniai ir matome, kad daliai specialistų tai yra vienintelė reali galimybė. Konkursuose vis dažniau dalyvauja žmonės, kurie net nesiruošia atvykti pasirašyti darbo sutarties gyvai – sako, pasirašysime elektroniniu parašu, bet jeigu nebus galimybės dirbti nuotoliniu būdu, jie paprasčiausiai pasitraukia iš konkurso. Be šito mes neišsisuksime.

Rezultatai labai priklauso nuo paties žmogaus – vienas gali sėdėti prie kompiuterio ir nieko neveikti, kitas gali dirbti efektyviai būdamas bet kur. Tačiau mūsų pagrindinė problema kita.

Žmogus, kuris kasdien važinėja, praranda labai daug laiko ir nervų: keltai, nevalyti ar prasti keliai, eismo pavojai, brangstantis draudimas, nespėjimas pasiimti vaiko iš darželio. Be to, jų vaikai dažnai net nelanko Neringos mokyklų ar darželių. Tai reiškia, kad savivaldybė sumoka atlyginimą iš savo biudžeto, bet tie pinigai išleidžiami kitose savivaldybėse – dažniausiai Klaipėdoje. Ten kuriama pridėtinė vertė, ten remiamas vietos verslas.

Neringoje tuo metu mažėja vartojimas: žmonės čia neina į parduotuves, nevalgo kavinėse, nesipila kuro. Verslui tai tampa vis mažiau patrauklu. Apie ekologiją net nekalbu – kasdieniai važiavimai pirmyn ir atgal yra papildoma tarša.

Idealiu atveju žmogui būtų patogiau čia gyventi. Tačiau realybė tokia, kad kaip jam Neringoje nusipirkti būstą, kainuojantį pusę milijono eurų? Tai praktiškai neįmanoma. Todėl nuolat grįžtame prie tarnybinio būsto temos.

Problema ta, kad savivaldybė čia yra stipriai apribota Vyriausybės nutarimais. Tarnybinio būsto nuomos kaina skaičiuojama pagal rinkos koeficientą. Tačiau ilgalaikės nuomos rinkos Neringoje faktiškai nėra – vyrauja tik trumpalaikė, sezoninė nuoma.

Net ir senesnio, jau amortizuoto būsto atveju nuomos kaina savivaldybei gaunasi apie 700 eurų per mėnesį be komunalinių paslaugų. Tuo metu pradedantis specialistas „į rankas“ gauna apie 1 300 eurų. Tai paprasčiausiai nesubalansuota sistema.

Turizmas auga, tuo visi džiaugiamės, bet kartu būsto prieinamumas tik blogėja. Todėl matau du realius sprendimus: arba valstybė padeda Neringos savivaldybei išpirkti reikalingą būstą, arba leidžia konkrečiose teritorijose statyti savivaldybės tarnybinius gyvenamuosius namus. Tai būtų pigiausias ir tvariausias variantas, leidžiantis išvengti brangios nuomos kompensavimo per biudžetą. Tačiau ir čia matyčiau nemažai papildomų iššūkių.

– Taip, kalbame apie Pirminės sveikatos priežiūros centrą (PSPC). Prisijungimas reikštų ne tik nuotolinių konsultacijų galimybes, bet ir platesnį paslaugų spektrą. Tačiau svarbiausia – paaiškinti, kodėl apskritai kilo toks sprendimas.

Kai tapau meru, PSPC iš savivaldybės biudžeto reikėdavo padengti apie 36 tūkstančius eurų per metus. Šiandien šis poreikis išaugo iki maždaug pusės milijono eurų per metus. Pagrindinė priežastis – darbo užmokestis, kaip ir visose sveikatos bei švietimo įstaigose.

Anksčiau PSPC turėjo greitąją medicinos pagalbą, kuri buvo finansuojama per ligonių kasas. Po greitosios medicinos pagalbos centralizavimo šios pajamos dingo. Iki tol jos padengdavo dalį administracinių kaštų – vadovų, buhalterijos, infrastruktūros išlaikymo. Kai šis finansavimo šaltinis buvo panaikintas, visa našta liko savivaldybei.

Šiandien PSPC finansavimas iš ligonių kasų priklauso nuo prisirašiusių pacientų skaičiaus, o papildomos pajamos gaunamos tik per atskiras programas – skiepus, prevencines programas, ankstyvą ligų diagnostiką. Tai nepastovios ir sunkiai prognozuojamos pajamos.

Situaciją dar labiau apsunkina išaugusi biurokratija. Jei prieš 15 metų administracinių etatų praktiškai nebuvo, šiandien jie privalomi: viešieji pirkimai, ūkvedys, teisininkas, pastato priežiūra, naktiniai budėjimai. Visa tai smarkiai didina išlaidas.

Paradoksas tas, kad visus pacientus Juodkrantėje ir Nidoje realiai aptarnauja apie 1,5 gydytojo, tačiau administracijoje dirba apie septyni žmonės. Tuo pačiu neturime galimybės užtikrinti viso reikalingo specialistų rato – odontologo, psichiatro, reabilitologo ir kitų.

Žvelgiant į ateitį, matome, kad reikės dar daugiau lėšų pritraukti šeimos gydytojus: vienkartinės išmokos, motyvacinės programos. Tai reikštų, kad prie dabartinio pusės milijono dar prisidėtų papildomos išlaidos. Nematau logikos išlaikyti didelę administraciją, kuri pati negeneruoja pridėtinės vertės – ją turi „uždirbti“ šeimos gydytojas.

Todėl realų sprendimą matau prisijungime prie trečio lygio universitetinės ligoninės. Tai leistų šeimos gydytojui būti vienos didelės įstaigos dalimi, o pacientams gauti paslaugas greičiau ir paprasčiau. Jau dabar deriname sprendimus, kai, pavyzdžiui, rentgeno nuotraukos būtų siunčiamos elektroniniu būdu į Klaipėdą ir gaunamas atsakymas.

Prisijungimas suteiktų daugiau konsultacijų galimybių, lengviau būtų organizuoti specialistų atvykimą – galbūt kartą per mėnesį, bet stabiliai. Tai reikštų, kad įstaiga surinktų daugiau lėšų iš ligonių kasų, sumažėtų savivaldybės biudžeto našta, o administracinės išlaidos – kurios dabar sudaro apie 200–300 tūkstančių eurų per metus – galėtų būti nukreiptos tiesiogiai gydytojams.

Alternatyva yra apsimesti, kad galime išgyventi patys. Tačiau tokiu atveju išlaidos tik augs, o ligonių kasų finansavimas mažės. Blogiausiu atveju po kelerių metų galime likti be nieko. Todėl tarybos prašysiu principinio sprendimo – ar pradedame ruoštis PSPC prijungimui. Administracinės ir derybinės sąlygos jau iš esmės aiškios.

– Neseniai Vilniuje teko susitikti su vienu žmogumi, jūsų kolega, kuris yra deklaravęs gyvenamąją vietą Neringoje. Kai jam išaiškinau naująją tvarką, jis suprato, kad jau šiemet jo deklaracija Neringoje jam gali kainuoti papildomus devynis tūkstančius eurų. Jis iškart pasakė: „O dieve, aš į Neringą atvažiuoju tik kartą per metus, bėgu greitai persideklaruoti atgal į Vilnių“.

Problema ta, kad jis Neringoje deklaruotas pas draugus, o čia turimas būstas vertinamas, sakykime, 450 tūkst. eurų. Kadangi tai nėra jo pirmas būstas ten, kur jis realiai gyvena, Neringos turtas jam tampa apmokestinamuoju objektu. Kai žmonės kitų metų pradžioje gaus deklaracijas, jie pagaliau supras, kaip tas antrasis būstas yra apskaitomas. Informacijos daug, bet žmonės dar ne iki galo susivokia.

– Dėl šito klausimo ant manęs pradėjo pykti kolegos merai iš kitų didmiesčių. Daugumoje miestų, išskyrus Vilnių, Kauną ir kurortus, brangiausio būsto vertė dažnai nesiekia 100 tūkst. eurų ribos. Tai reiškia, kad tie miestai į savo biudžetus iš nekilnojamojo turto mokesčio negaus nieko.

– Mes į biudžetą surinksime gal iki 20 tūkstančių eurų. Tai yra labai maža suma. Svarbu suprasti esmę: valstybė, paimdama 2 procentus GPM gynybos fondui, savivaldybėms atima milžiniškus pinigus. Buvo žadėta tai kompensuoti per nekilnojamojo turto mokestį. Pradžioje buvo kalbama, kad visas turto mokestis keliaus į savivaldybę, bet galiausiai nuspręsta apmokestinti tik vertę, viršijančią tam tikrą ribą.

Pirmam būstui nustatyta minimali neapmokestinama riba vienam asmeniui yra 450 tūkst. eurų. Lietuvoje tokių būstų yra mažai, bet Neringoje – tai kasdienybė. Jei būstas priklauso dviem asmenims, neapmokestinama riba pakyla iki 900 tūkst. eurų. Tokiu atveju savininkai nemokės nieko. Gaila, bet įstatymas neleidžia sudėti kelių turimų būstų vertės į vieną sumą – mokestis skaičiuojamas tik nuo konkretaus objekto vertės, todėl biudžeto praradimų tai niekaip nepadengs.

Didžiausią riziką matau verslui. Kalbu apie įmonių nekilnojamąjį turtą. Taryboje jau esame apie tai diskutavę – akivaizdu, kad verslui mokestinė našta išaugs drastiškai, tai faktas. Todėl teks sėsti ir ieškoti sprendimų.

Verslo mokamas nekilnojamojo turto mokestis yra tiesioginės savivaldybės biudžeto pajamos. Jei taryba nuspręstų taikyti lengvatas, tai reikštų mažesnes biudžeto pajamas, kurias tektų kompensuoti – paprasčiausiai mažiau išleisti kitoms reikmėms. Tačiau pagal mūsų skaičiavimus, net ir taikant reikšmingas lengvatas, bendros pajamos vis tiek būtų didesnės nei dabar.

Verslui situacija sudėtinga todėl, kad tarifas didėja nuo 0,5 iki mažiausiai 0,7 procento – prisideda 0,2 procento vadinamasis gynybos komponentas. Taryba tarifą gali nustatyti ir didesnį. Vertinant tai, kiek kartų išaugo turto vertės, ir tai, kad verslas jau anksčiau prašydavo lengvatų pagal senąsias vertes, kiti metai bus labai sudėtingi. Manau, tai bus vienas sunkiausių tarybos sprendimų.

Kiek žinau, Neringa yra beveik vienintelė savivaldybė Lietuvoje, kuri sistemingai teikia tokias lengvatas verslui. Tačiau mes turime ir savo išskirtinumą – sezoniškumą. Viešbučiai, pavyzdžiui, priklausomi nuo sezono, žvejybos, turizmo srautų. Verslui tai bus neplanuotos ir reikšmingos papildomos išlaidos.

Taip pat reikia kalbėti apie gyventojus, kurie formaliai deklaruoja gyvenamąją vietą. Tie, kurie deklaruoti „pas draugus“, bet realiai gyvena kitur ir turi nekilnojamojo turto, už jį jau mokės kaip už antrą būstą. Kai žmonės kitų metų pabaigoje gaus deklaracijas ir pamatys realius skaičius, tikėtina, įvyks tam tikra migracija.

GPM prasme didelės grėsmės nematau, nes didelė jo dalis vis tiek perskirstoma per valstybės dotacijas. Reali finansinė rizika būtų tik tuo atveju, jei gyventojų skaičius sumažėtų žemiau 5 tūkstančių – tuomet sumažėtų tarybos narių skaičius. Tai vienintelė apčiuopiama finansinė grėsmė.

– Būtent čia ir padarėme svarbias korekcijas tarybos sprendimu. Tie, kurie iki šiol „žaisdavo“ – vasarą deklaruodavosi Neringoje, o rudenį grįždavo deklaruotis į Vilnių – tai daryti galės ir toliau, tačiau jokių lengvatų nebegaus. Nei parkavimo, nei įvažiavimo rinkliavos.

Lengvatos dabar taikomos tik tiems, kurie gyvenamąją vietą Neringoje yra deklaravę ne trumpiau kaip vienerius metus. Tai reiškia, kad trumpalaikis deklaravimasis nebeturi jokios praktinės naudos.

– Tai ir yra tos savarankiškos lėšos, apie kurias kalbame. Neringoje šis procentas yra santykinai didesnis nei kitur būtent dėl mūsų geografijos. Mes turime tik vieną kelią, todėl galime efektyviai surinkti įvažiavimo mokestį. Tai leidžia mums finansuoti švietimą ir kultūrą tokiu lygiu, kokio jokia kita savivaldybė tiesiog nepajėgtų, žiūrint procentaliai.

– Iš įvažiavimo mokesčio dabar surenkame apie 3 milijonus eurų. Už parkavimą – apie 474 tūkstančius eurų. Nors sumos atrodo didelės, palyginti su postų išlaikymu ir administravimu, tai nėra tiek daug. Anksčiau viskas priklausė nuo inspektorių darbo, tačiau dabar esame įvykdę modernizaciją. Poste nebeliko „žmogiškojo faktoriaus“, sistema visiškai automatizuota, ką teigiamai įvertino ir atsakingos tarnybos.

Su parkavimo kontrole viskas vyksta paprastai: inspektorius su planšete nufotografuoja automobilio numerį ir sistema iškart parodo, ar mokestis sumokėtas. Nebėra jokių popierinių kvitų ant panelės ar galimybės „susitarti“ per pažintis. Jei sistema rodo pažeidimą, protokolas ir visi kiti procesai generuojami automatiškai.

– Šiai aikštelei Taikos gatvėje lėšas buvome numatę tiek iš biudžeto, tiek iš Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų, kurias Neringos savivaldybei pavyko stipriai pasididinti bendradarbiaujant su ankstesne Vyriausybe. Tačiau šiuo atveju projektui koją pakišo trys ar keturi į Raudonąją knygą įrašyti krūmai, rasti sklype.

– Tiesiai objekte. Statybas būtume pradėję jau šiemet, o pernai turėjo būti įrengtas pėsčiųjų takas Jonušo gatvėje bei dalis autobusų stovėjimo vietų. Šiuo metu Aplinkos ministerijai esame pateikę prašymą – Nacionalinis parkas jau pritarė idėjai persodinti tuos saugomus krūmus šiek tiek toliau. Jei gausime ministerijos leidimą, mums nereikės keisti viso techninio projekto. Tačiau jei projektą teks keisti, tai bus didžiulė bėda ir statybų šiais metais nepradėsime.

Paradoksalu, bet pinigų yra – dėl to, kad projektas neprasidėjo, šiais metais į valstybės biudžetą grąžiname apie 300 tūkstančių eurų KPPP lėšų.

– Aikštelė, mano skaičiavimais, kainuoja apie 12 milijonų eurų. Pirmąjį etapą jau esame pradėję. Be to, ieškome partnerių saulės elektrinėms ant aikštelės stogo įrengti, nes jos sudaro nemažą dalį kaštų.

Pirmiausia norime įgyvendinti labai reikalingą dalį – pėsčiųjų taką iki Saulės laikrodžio ir Meno kolonijos bei autobusų parkingą. Ateityje spręsime, kad autobusai stovėtų tik apačioje, o keleiviai į viršų būtų pavežami nedideliais traukinukais ar kitomis priemonėmis.

– Aplinkos apsaugos agentūros prašymu buvo atlikta ekspertizė. Paaiškėjo, kad praktiškai visus numatytus medžius galime šalinti – dauguma jų yra menkaverčiai, užaugę per tą laiką, kol mes projektavome aikštelę. Tačiau būtent tos ekspertizės metu ir buvo rasti tie keturi krūmai, įrašyti į Raudonąją knygą.

Man labai keista dėl tos reakcijos į medžius ir krūmus, niekaip nerandu atsakymo žmonių filosofijoje. Štai turime unikalią situaciją: „Neringos vandentiekis“ nori pasistatyti saulės elektrinę. Jau tris metus negauname leidimo iškirsti miško vandentiekio teritorijoje, kur visa infrastruktūra ir gręžiniai jau yra išvedžioti.

Tuo tarpu visai šalia, važiuojant link Nidos aerodromo, kitoje kelio pusėje plynai kertami hektarai miško. Kertamos brandžios, geros pušys, kurios galėtų augti dar šimtą metų. Tai vadinama projektu „Kraštovaizdžio atvėrimas“. Aš nesuprantu – nei bendruomenė prašė to vaizdo atverti, nei kas kitas. Kažkas parašė europinį projektą, pjauna miškus, veža ir parduoda medieną, o ten, kur žmogui tikrai reikėtų atpiginti vandenį ir įrengti saulės elektrinę – kirsti neleidžiama dėl teisinių procedūrų. Dėl tų hektarų niekas nestreikuoja, niekas neina ir nesako „žiūrėkite – plynės“. Bet kai mieste reikia padaryti saugų taką, kad žmogus neitų keliu, mes „prisirakiname“ prie medžio ir sakome: „neleisime kirsti šito alksnio“.

– Dėl Taikos aikštelės projekto – jis buvo viešinamas visur dar nuo 2015 metų. Kai kilo tas triukšmas, paklausiau žmonių: „Kas sukėlė šitą pasipiktinimą?“. Ir tie žmonės pripažino: „Mes ne neringiškiai, mes čia negyvename, atvažiuojame iš Vilniaus retkarčiais ir mums kilo ambicijos“. Tokių žmonių sukeltas bangas pasigauna žiniasklaida, nes tai aktualu, nors jie dažnai neturi laiko įsigilinti į realią situaciją.

Žinoma, įsijungia ir vietiniai gyventojai, bet dažniausiai tai būna artimiausi kaimynai, kurie tiesiog nenori, kad prie jų namų būtų kertamas koks nors medis. Tačiau mūsų dabartiniu atveju, mes privalome iškirsti akacijas, nes jos yra pripažintos invazinėmis. Pušis taip pat būtume kirtę, nes jos jau buvo „nužudytos“ lėtai arba būtų nuvirtusios per pirmą stipresnį vėją. Noriu pabrėžti – savivaldybė teisiškai yra 100 procentų teisi, visi reikalavimai įvykdyti, o mero potvarkiai yra viešinami.

– Ir pabaigai, nors žiema tik įsibėgėja, kaip ruošiatės varasai?

– Vasarai ruošiamės tradiciškai – melsdamiesi, kad būtų geras oras. Jei orai palankūs, didelių papildomų pasiruošimų nereikia – svarbiausia, kad būtų švaru, tvarkinga ir gražu. Iš esmės viskas vyks taip, kaip vykdavo ir anksčiau.

Didžiausias artėjantis įvykis – sezono atidarymas. Jis planuojamas gegužę, datos jau patvirtintos. Taip, sezoną pradedame gana anksti, tačiau šiemet turėsime didelių iššūkių dėl tarptautinių buriavimo čempionatų. Tai aukšto lygio renginiai, į kuriuos atvykstantys dalyviai jau dabar susiduria su apgyvendinimo trūkumu.

Gegužės 15–16 dienomis vyks oficialus „Agilos“ atidarymas. Birželio 1-oji iš esmės reiškia vasaros pradžią – orai šiltėja, pavasaris ankstyvas, turistų srautai jau dabar juntami.

Gegužės pabaigoje vyks vienas iš buriavimo čempionatų, todėl papildomai ruošiamės laivų nuleidimo infrastruktūrai. Iš viso planuojami trys dideli renginiai, kuriuose dalyvaus po 200–300 sportininkų, neskaičiuojant aptarnaujančio personalo. Tad buriavimas šiemet bus vienas iš ryškiausių sezono akcentų.

Visa kita – be didelių naujovių. Neringoje laikomės principo, kad pernelyg radikalūs pokyčiai nėra privalumas. Siekiame išlikti tokie, kokie esame: su švariais paplūdimiais ir tokia tvarka, kurią šiandien jau sunku rasti daugelyje Europos kurortų. Ne kiekviena savivaldybė gali sau leisti savaitgaliais užtikrinti miesto tvarkymą – mes šią galimybę turime ir ketiname ją išsaugoti.

Įvažiavimo rinkliava nesikeis. Parkavimo tvarką planuojame šiek tiek koreguoti per įkainius. Yra aikštelių, kurios šiuo metu faktiškai nenaudojamos, ir mano vertinimu, tai nėra racionalu. Kai kur galėtų stovėti 20 automobilių, o stovi vos keli.

Todėl tarybai teiksiu siūlymą kai kuriose aikštelėse mažinti rinkliavą – tai leistų efektyviau išnaudoti infrastruktūrą ir surinkti daugiau pajamų. Turiu omenyje Purvynės aikštelę ir parkavimą prie Vasaros estrados, kuris iki šiol būdavo retai užpildytas. Šiose vietose sieksime sudaryti galimybę žmonėms statyti automobilius už protingą kainą.