Lietuvoje yra vienintelė vieta, į kurią paklausiausiu vasaros metu norintys patekti turistai užkraunami trigubu mokesčiu – be piniginių papurtymų už pasinaudojimą keltu ir įvažiavimą į Neringos kurortą, nuo poilsiautojų kailių dar nudiriamas trečias sluoksnis rinkliavos už automobilių parkavimą pavidalu.

Ši išskirtinė vietovė – didžiausia Neringos gyvenvietė, savotiška jos sostinė Nida, unikalus gamtos kampelis, deja, vis dažniau garsėjantis ne savo kraštovaizdžio burtais, o besaikiu vietos politikų ir valdininkų goduliu.

Jeigu jau drastiškai ir visiškai nepagrįstai (nei ekonomine-finansine, nei moraline prasmėmis, nei kalbant apie aplinkosaugos sferą) pakėlėte tarifus lengviesiems automobiliams net iki 50 eurų už vienkartinį įvažiavimą į kurortinio miesto teritoriją, tai gal jau vertėtų šiek tiek apmalšinti ir taip puikų savo apetitą?

Tikriausiai tiktai maža dalis visuomenės pasisakytų už visišką mokesčių (rinkliavų) panaikinimą Neringoje – jie reikalingi, tačiau viskam yra saikas.

Tai galioja ir Nidai - tiksliau, sprendimus dėl kailių dyrimo turistams, ir ne tik jiems, štampuojančiai Neringos savivaldybės tarybai.

Išpūtus įvažiavimo tarifus iki pusšimčio eurų, centrinėje Nidos dalyje tikrai nereikėjo „desertui“ kelti parkavimo mokesčio, kuris lengviesiems automobiliams dabar jau pasiekė 3 eurus už valandą.

Vertėjo pažiūrėti į situaciją žmoniškiau, atsižvelgiant į tai, kad poilsiautojai, tarsi stropios ir dosnios bitės, jau pakankamai prinešė medaus, t. y., pinigų kurortui, neišskiriant, žinoma, ir Nidos.

Būtent turistų dėka visoje Neringoje suklestėjo privatus verslas - viešbučiai, butų, privačių namų šeimininkai, pramogines keliones rengiantys laivų savininkai, žvejai ir žuvų pardavėjai, kavinės, parduotuvės, etc.

Tie patys turistai savo mokesčiais, pajamomis, svariai prisideda prie kurorto infrastruktūros, aplinkosaugos sferos gerinimo, valdžios institucijų išlaikymo.

Taip, Nida ne beribė, joje neabejotinai egzistuoja parkavimo problema, tačiau ar įrengus naujas stovėjimo vietas, tikrai buvo būtina jau tais pačiais metais daryti dvigubą kainų pakėlimą - prie ir taip smarkiai išpūstos rinkliavos už įvažiavimą į Neringą dar kelti ir parkavimo Nidoje tarifus?

Ar teisinga atvykstantiems poilsiauti į Nidą žmonėms, kurie ir taip išlaiko kurorto „sostinę“, sukelti papildomus nepatogumus, dar smarkiau apgnaibant jų piniginės turinį?

Dalis turistų (pavyzdžiui, kurie nuomojasi butus ar kambarius privačiuose sklypuose), susitaria su šeimininkais dėl automobilių statymo prie šių pastatų – kartais nemokamai, bet toli gražu ne visada. Neretai papildomai reikia sumokėti už transporto priemonę nuo 5 iki 10 eurų per parą.

Tačiau daugybė poilsiautojų, kurie neturi galimybės parkuoti transporto priemonių Nidos privačiose valdose šalia nuomojamų patalpų, atsiduria visiškai nupešiotos kategorijos atstovų rolėje.

Tuomet jiems už lengvąjį automobilį tenka mokėti po 2-3 eurus kas valandą (jei nori palikti jį centrinėje gyvenvietės dalyje ar bent kiek arčiau jos) arba statyti mašiną išties tolokai iki centro: pavyzdžiui, už pusantro kilometro nuo pačiame centre įsikūrusios Nidos prieplaukos esančioje aikštelėje (Taikos g.39) ar dar atokesnėje, Vėtrungių gatvės aikštelėje, kurią nuo prieplaukos skiria net pustrečio kilometro.

Kaina lengvajam automobiliui minėtose abejose aikštelėse – 6 eurai parai. Nori bent kiek pigesnio varianto? Kulniuok nemažus atstumus nuo savo „ratų“ iki pastogės.

Prieš kelias savaites Neringos savivaldybė skambiai paskelbė apie galimybę laikinai nemokamai parkuotis transporto priemones privačioje aikštelėje (Kuršių g. 2, kuri yra beveik už 2,5 km nuo Nidos prieplaukos), tačiau dabar pagal mobiliąją programėlę „Unipark“ ten jau nurodoma ta pati parkavimo kaina, kaip Taikos ir Vėtrungių gatvių aikštelėse – 6 eurai parai.

Atstumai Nidoje – kaip kieno akimis pažiūrėsi: du arba pustrečio kilometro (čia tik į vieną pusę nuo „atostoginių namų“) šeimoms su mažais vaikais ir nešuliais, ypač per karščius, nėra jau tokie menki ir malonūs, o bet koks pajudėjimas automobiliu po gyvenvievę (išskyrus centrinį, pietinį paplūdimius, kuriuos nuo Nidos centro skiria apie 2 km, ir galbūt dar kai kurias vietas, kurias galima suskaičiuoti ant pirštų), sunkia pinigus už parkavimą ne prasčiau nei galingas siurblys dulkių pluoštus.

Tad poilsis daug kam apkarsta: žmonės, mokantys nemažas sumas vien tik už patekimą į Nidą, dar tampa priversti ieškotis pigesnių parkavimo vietų (ir pėsčiomis įveikti pakankamai ilgus atstumus, nes ne visiems ir ne visada yra galimybės važiuoti dviračiu) arba, norėdami išvengti didesnių atstumų, mokėti išties kosmines sumas už už automobilių stovėjimą raudonojoje zonoje.

Turistai, atvykstantys į Nidą vos pusdieniui iš kitų Neringos gyvenviečių, kuriose jie įsikūrė per atostogas - Juodkrantės, Pervalkos ar Preilos, taip pat pajunta aštrų lupikavimo tvaiką: toks apsilankymas kurorto „sostinėje“ kainuoja išties nepigiai, nes norint suspėti į Parnidžio kopą, švyturį ant Urbo kalno ir kitas žymiausias Nidos vietas, paplaukioti laivu po Kuršių marias, pasižvalgyti po gintarų prekyvietes ir dar spėti vakarienei į kavinę (čia elementarus maršrutas, kokį renkasi dažna šeima), reikėtų pasistatyti automobilį centrinėje Nidos dalyje.

Iš štai, 7-8 valandų ekskursija, vertinant visumą, tampa kone aukso vertės: prie kuro išlaidų, maisto, pramogų, kelionės dalyviams dar reikia traukti iš kišenės apie 20-25 eurus tiktai už automobilio stovėjimą „strategiškai“ patogesnėje vietoje.

Teisingumu nedvelkia ir Neringos valdžios požiūris į pačius Nidos gyventojus, neturinčius galimybės statyti automobilių žemės sklype šalia savo gyvenamųjų vietų. Tuomet jiems suteikiama teisė nemokamai parkuotis mašinas 200 metrų spinduliu nuo nekilnojamojo turtų objekto esančiose apmokestinamose teritorijose (išduodant atitikamus Gyventojo leidimus, 2 automobiliams būstui), tačiau čia kaip mat išlenda nemalonūs niuansai, kuriuos nidiškiai įpakankamai vaizdingai iliustravo socialiniuose tinkluose.

Pavyzdžiui, iškyla problema net pusvalandžiui-valandai aplankyti automobiliu tolėliau toje pačioje gyvenvietėje įsikūrusius savo tėvus, vaikus ar kitus artimuosius (dažnas pasakys – važiuok dviračiu, bet ne visais atvejais šį būdą galima pritaikyti, pavyzdžiui, su 3-5 metų vaikais, vežant sunkesnę mantą ir t. t.).

Žmonės taip pat piktinosi, kuomet net prie parduotuvės mokamoje Nidos vietoje palikus automobilį vos 10-15 minučių, rinkliavos sumos būdavo drastiškai suapvalinamoms – netgi po trumpučio apsipirkimo tekdavo mokėti kaip už valandą, 3 eurus.

Įvestas ir akivaizdžiai diskriminacinis ribojimas, išduodant Gyventojo leidimus tik tiems, kurie iki prašymo pateikimo jiems gauti yra deklaravę gyvenamą vietą ne mažiau nei metus.

Jeigu šeima, tarkim, deklaravosi birželio pradžioje, ji turės bemaž visą vasarą mokėti nemažas sumas už parkavimą Nidoje, kurios gerokai patuštins šeimyninį biudžetą.

Sunku suvokti, kuo „naujokai“ prastesni už ilgiau gyvenančius, bet pagal vietos politikų ir valdininkų logiką, kažkodėl yra būtent taip.

Netrykšta džiaugsmu ir vasaros mėnesiais Nidoje dirbantys žmonės, kurių daugelis atvyksta iš kitų vietovių – taip, rinkliava už parkavimą netaikoma fiziniams ir juridiniams asmenis, vykdantiems veiklą savivaldybės nustatytose viešosiose ar aukciono būdu išnuomotose vietose leidžiant nemokamai statyti automobilius 200 metrų spinduliu, tačiau situaciją apkartina čia pat įvestas apribojimas (pavyzdžiui, 1 įmonei – 1 automobilis), daugybę dirbančiųjų nustumiantis už „laimingųjų“ laivo borto.

Taigi, matome Nidoje vaizdą, kuris netenkina nei turistų, nei gyventojų, nei tų, kurie šioje gyvenvietėje dirba.

Padėtis, ko gero, priimtina tiktai turtingųjų sluoksniui – naujai įsigijusiems nekilnojamąjį turtą, kuris Neringoje yra neišpasakytai brangus, mokėti už parkavimą nereikia, be to, vargu ar šios grupės atstovams parkavimo mokestis sukeltų didelį galvos skausmą.

Situacija išsispręstų ar bent jau iš esmės pagerėtų, jeigu mokesčiai už automobilių stovėjimą Nidoje būtų sumažinti – kainoms mažiau kandžiojantis, aptirptų ir visuomenės nusivylimas.

Tačiau vietos valdžia nuėjo godulio ir nejautrumo keliu, demonstruodama labiausiai atstumiantį požiūrį: į piliečius žvelgiama tarsi į žasis, kurias reikia apipešioti kuo stipriau ir kuo skubiau, nes pešiojimo laikotarpis – ribotas.