Kaip rašoma pranešime žiniasklaidai, Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (KTU MIDF) profesorius dr. Rimvydas Milašius pažymi, kad ši problema aktuali ne tik Baltijos jūros regionui – naftos išsiliejimų pasitaiko daugelyje pasaulio vietų.

Vis dėlto galima pasidžiaugti, kad mūsų visuomenė pasiekė tokį brandos lygį, kai suprantame švarios aplinkos svarbą ir esame pasirengę imtis atsakomybės – net jei tai reiškia pradėti nuo nedidelių, bet reikšmingų žingsnių savo aplinkoje.

„Baltijos jūra mums – tarsi savas ežeras, tačiau tarptautiniu mastu ji retai sulaukia didesnio dėmesio. Didžiosios valstybės susiduria su savais ekologiniais iššūkiais, todėl Baltijos jūros problemos joms dažnai lieka nuošalyje. Tad kyla natūralus klausimas: jei ne mes patys, tai kas pasirūpins mūsų jūra?“, – svarsto KTU mokslininkas.

R. Milašius pripažįsta, kad nė vienas pasaulio regionas nėra visiškai apsaugotas nuo geopolitinio nestabilumo. Niekada negalime būti tikri, kad tam tikrų autoritarinių lyderių sprendimai nepaveiks ir mūsų aplinkosaugos situacijos.

Deja, istorija rodo, kad kai kuriais atvejais sprendimai priimami nepaisant logikos ar tarptautinių susitarimų, o vietoje diplomatinio kelio pasirenkami kariniai veiksmai, keliantys pavojų ne tik žmonėms, bet ir gamtai.

„Todėl negalima atmesti ir tokių scenarijų, kai naftos teršalai į aplinką patenka sąmoningai – galbūt iš vadinamųjų šešėlinių tanklaivių, veikiančių už oficialios stebėsenos ribų. Tokie atvejai tik dar kartą primena, kodėl turime būti pasirengę ir atsakingai saugoti savo aplinką, ypač tai, kas mums artima ir svarbu“, – sako jis.

Siekiant veiksmingai valdyti naftos išsiliejimus, sumažinti jų daromą žalą aplinkai ir užtikrinti greitą reagavimą apsaugant jūrų ekosistemas, būtina kurti ir taikyti specialias medžiagas, skirtas naftos ir vandens atskyrimui. Iš įvairių siūlomų sprendimų ypač perspektyvus yra membraninis filtravimas, pasitelkiant elektrinio verpimo būdu sukurtas medžiagas.

KTU dalyvauja projekte „RESCUE“, kurio metu bus kuriamas tarptautinis trijų šalių – Švedijos, Lenkijos ir Lietuvos – bendradarbiavimo tinklas. Jo tikslas – kurti naujas elektrinio verpimo būdu pagamintas filtravimo medžiagas bei analizuoti jų tobulinimo ir praktinio pritaikymo galimybes.

„Idėja kilo mūsų kolegoms iš Švedijos, kai jų šalyje buvo paskelbtas projektinis kvietimas, skirtas Baltijos jūros regiono šalių bendrų mokslinių tyrimų idėjų identifikavimui ir galimų partnerių grupių formavimui. Su Švedijos Boråso universitetu mus sieja ilgalaikiai ryšiai – abi institucijos yra Europos universitetų, rengiančių tekstilės inžinierius ir mokslininkus, asociacijos „AUTEX“ narės. Tad šiuo atveju papildomo impulso bendradarbiavimui net neprireikė – iniciatyva kilo natūraliai“, – dalijasi R. Milašius.

Elektrinis verpimas – tai gijų formavimo būdas, kai sukūrus tam tikrą elektrinį lauką iš polimerinio tirpalo arba polimero masės išgaunamos itin plonos gijos, kurių skersmuo gali siekti nuo keliolikos nanometrų iki kelių mikrometrų. Dėl tokio gijų smulkumo iš jų suformuota medžiaga pasižymi labai mažomis poromis, leidžiančiomis efektyviai sulaikyti naftos produktus, tačiau praleisti vandenį, kurio molekulės yra gerokai mažesnės.

„Be to, į tokias medžiagas galima įterpti papildomų cheminių junginių, kurie sustiprina norimą poveikį – pavyzdžiui, pagerina selektyvumą arba padidina efektyvumą šalinant specifinius teršalus“, – pažymi KTU mokslininkas.

Didžiausias šių membranų pranašumas – ne tik gebėjimas efektyviai valyti vandenį nuo naftos produktų, bet ir tai, kad jų gamybai reikia gerokai mažiau polimerinės medžiagos, palyginti su įprastomis neaustinėmis medžiagomis, gaminamomis iš kelių ar keliolikos mikrometrų storio gijų.

„Mažesnis sintetinio polimero kiekis reiškia ir mažesnį būsimų atliekų kiekį utilizuojant panaudotas medžiagas. O juk būtent sintetinių medžiagų utilizavimas kelia didžiausią problemą: iš to kyla mikroplastiko atsiradimas dirvožemyje, vandenyse, netgi gyvuose organizmuose, įskaitant ir žmones“, – sako R. Milašius.

Tiesa, šiuo metu daugkartinis tokių membranų naudojimas kelia abejonių dėl ekonominių priežasčių – kyla klausimas, ar finansiškai apsimokėtų jas valyti nuo naftos produktų, kad būtų galima panaudoti dar kartą.

„Vis dėlto teoriškai tokia galimybė egzistuoja. Galbūt ateityje bus sukurta valymo technologija, leidžianti membranas regeneruoti ir naudoti pakartotinai. Tačiau tam pirmiausia reikia turėti tinkamą medžiagą – būtent ją ir siekiame sukurti“, – aiškina jis.

KTU – ilgiausiai iš visų projekto partnerių dirbantis su elektrinio verpimo technologija – šioje srityje yra sukaupęs daugiau nei 20 metų patirtį. Vis dėlto kiti partneriai turi daugiau patirties būtent filtravimui skirtų medžiagų kūrimo srityje.

„KTU vaidmuo projekte – įvertinti siūlomų medžiagų ir jų gamybos tvarumo aspektus, ištirti mechanines savybes bei identifikuoti potencialius pramonės partnerius, kurie galėtų prisidėti prie šių medžiagų plėtros ir gamybos Lietuvoje“, – teigia R. Milašius.

Nors ši technologija nėra pigi, ji pasižymi dideliu efektyvumu. Tyrimai šioje srityje jau kurį laiką vykdomi Švedijoje, tačiau pastaruoju metu jie įgauna platesnį tarptautinį mastą – prie iniciatyvos prisijungė partneriai iš Lietuvos ir Lenkijos.

Toks tarpdisciplininis ir tarpvalstybinis bendradarbiavimas ne tik išplečia tyrimų galimybes, bet ir sudaro sąlygas keistis idėjomis bei ieškoti kūrybiškų sprendimų aktualioms aplinkosaugos problemoms spręsti. Kuo platesnė ir įvairesnė tyrėjų bendruomenė, tuo didesnė tikimybė atrasti efektyvius ir tvarius sprendimus.

KTU mokslininkas pažymi, kad nuo pirminių tyrimų iki praktinio pritaikymo – ilgas ir sudėtingas kelias. Tokie pokyčiai neįvyksta per dieną ar metus. Tam reikia ne tik laiko, bet ir, svarbiausia, finansinių išteklių, kad tyrėjai galėtų kryptingai skirti savo žinias, pastangas ir laiką konkrečios problemos sprendimui.

„RESCUE“ projektu siekiame atkreipti dėmesį į šios temos svarbą ir paskatinti Europos bei Baltijos jūros regiono šalių agentūras skirti reikiamą finansavimą tolimesniems tyrimams. Nes, kad ir kiek turėtume entuziazmo ar idėjų, be finansinio pagrindo jų įgyvendinimas tampa neįmanomas – tai realybė, su kuria neišvengiamai susiduria visi, dirbantys mokslo ir inovacijų srityje“, – sako jis.