Architektas L. Bogušas vyriausiojo architekto pareigas savivaldybė eina kiek daugiau nei metus – nuo praėjusių metų gegužės 12 d.

Iki darbo pradžios savivaldybėje, L. Bogušas buvo vienas iš architektūros ir projektavimo įmonės MB „Studija PAZØ“ įkūrėjų ir vadovaujantis partneris, dėstė VDA Klaipėdos fakultete, yra Lietuvos architektų sąjungos narys, anksčiau recenzavo darbus architektūrinių konkursų metu.

Su architektu susitikome paskutinę liepos dieną – sezono įkarščio metu. Būtent vasaros sezono metu Neringa patiria didžiausią krūvį – suplūsta turistai iš Lietuvos ir užsienio, veiklą atkuria gausybė skirtingų verslų.

Nemažas krūvis tampa iššūkiu savivaldybės infrastruktūrai, be to, kai kurie verslininkai savo veiklą vykdo nesilaikydami galiojančių įstatymų. L. Bogušas pastebi, jog pagal dabartinę įstatymų tvarką, tik vasaros sezoną dirbantiems verslininkams apsimoka pažeidinėti įstatymus.

Naujienų portalo „Kas vyksta Neringoje“ interviu su Neringos savivaldybės vyriausiuoju architektu Laimonu Bogušu – apie Neringos viziją, poreikį keisti bendrąjį planą, parkavimo problemas, infrastruktūrą ir neteisėtų veikų užkardymą.

Sunku prognozuoti. Tačiau bendrai sakyčiau, kad įsivaizduoju kaip aukšto lygio kurortą išskirtinėje gamtinėje aplinkoje. Aišku, įsivaizduoju, kad architektūriniai objektai, pastatai, turėtų būti statomi šiuolaikiniai, išlaikant kontekstualumą – derėtų prie istorinių formų, stilistikos, gamtinės situacijos.

Bet tuo pačiu, turi būti aišku, kad tai yra nauji objektai, XXI amžiaus. Tokia yra ir bendra pasaulinė tendencija, įvairių chartijų nuostata – konkretaus laikmečio pastatai turi rodyti, kad jie yra savo laiko, o ne imituojantys viduramžius, ar kokį kitą laikotarpį.

Manau, kad svarbu ir tai, jog Neringa būtų aplinkai draugiškas kurortas, kuriame nedominuoja automobiliai, būtų išvystytas viešasis transportas – tiek oro, tiek vandens, tiek sausumos.

Daugiausiai sunkumų kyla iš formalių juridinių pusių – t.y atskirų valstybės institucijų susikalbėjimas ir gebėjimas dirbti kartu, santykis tarp savivaldybės ir saugumas teritorijas prižiūrinčių institucijų, „Via Lietuva“, kitų institucijų.

Iš to labai dažnai kyla problemų, procesai ilgai tęsiasi, kyla įvairūs ginčai. O kažkokių žemesnio lygio ar sudėtingumo sunkumų negalėčiau įvardyti. Manyčiau, kad jų nėra.

Geras klausimas. Aš, kaip neseniai pradėjęs dirbti vyriausiuoju architektu, pats sau dažnai keliu klausimą – kas yra Neringa? Ar tai yra pilnavertis savarankiškas miestas, ar tai yra fiziškai nutolusių gyvenviečių išskirtinėje gamtinėje aplinkoje aglomeracija, ar tai yra tik nutolusi Vilniaus ar Kauno seniūnija? Kas tai yra, iš esmės?

Formaliai tai yra miestas, bet praktiškai, tai yra atskiros gyvenvietės, kurių funkcionavimas, kaip miesto, dažnai susiduria su problemomis. Tiek sezoniškumas, tiek tai, jog realiai daugiau kaip pusė gyventojų yra Vilniaus ar Kauno gyventojai. Tai labai iškreipia situaciją ir kelia tiek gyvybingumo, tiek visų sistemų funkcionavimo, išlaikymo kainą, resursų poreikį.

Tai gal ir būtų tas unikalumas ir išskirtinumas, lyginant su kitomis savivaldybėmis.

Bendrasis planas (BP) gali būti koreguojamas keliomis dalimis, pagal poreikį, pateiktas iniciatyvas. Tas yra daroma.

Bendrai kalbant, BP koregavimas ar netgi atnaujinimas jis yra reikalingas, savivaldybė tam mato poreikį. Ypač kalbant apie tarnybinio gyvenamojo būsto plėtros, turizmo infrastruktūros vystymo, naujų viešojo transporto formų įdiegimo, arba alternatyvų lengviesiems automobiliams įdiegimo klausimus.

Visa tai galėtų būti įgyvendinama per BP sprendinius, realizuojama. Bet dažnai atsiremiama į tai, jog yra nesutapimai su aukštesnio lygmens dokumentais – t.y Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planu, kuriuo turime vadovautis. Ir BP negali jam prieštarauti.

Iš to dažnai ir kyla daug problemų – tiek parko direkcija, tiek savivaldybė, tiek bendrai visuomenė, kalba apie poreikį vystyti, plėstis, atsinaujinti, bet realybėje, neatlikus Kuršių nerijos tvarkymo plano atnaujinimo, dažnai tų korekcijų ir reikalingų poreikių negalime įgyvendinti. Matau tai kaip pagrindinį klausimą.

Bendrąja prasme sakyčiau, kad tokio poreikio nėra. Tų reglamentų, kurie yra dabar nustatyti, jų pilnai užtenka. Tikrai nereikia urbanizacijos didinimų galimybių, aš pats to nepalaikyčiau.

Visada galima rasti kompromisų, jų ir reikia ieškoti. Kalbant apie tą konkretų objektą, tai yra besitęsiantis projektas, kuris neaišku kada bus baigtas – nežinoma, kada jie (statytojai, aut.) paprašys leidimo, ar kada jį gaus.

Kaip architektas, pats esu pateikęs daug pastabų ir išsakęs savo poziciją to projekto sprendimų atžvilgiu. Kol kas pakartotinai jie nėra grįžę, kažko naujo negaliu pasakyti.

Mano nuomone, visuomenė yra įtraukiama pakankamai. Kitas klausimas – kiek visuomenės atstovai nori patys būti įtraukiami. Dažnai pastebiu tokį paradoksą, kad žmonės aktyvūs žodžiais, viešojoje erdvėje.

Bet į projektinių pasiūlymų pristatymus, susirinkimus, žmonės arba neateina, arba ateina vienas kitas – ir tas pats būna suinteresuotas. Ne taip retai, visuomenės atstovai, prisidengdami viešuoju interesu, bando apginti savo siaurus asmeninius interesus, tik to nepripažįsta. Dėl to irgi kyla konfliktų.

Dėl „visuomenės“ prieštaravimų projektams (nors kaip minėjau, jie būna vedami visiškai asmeninių interesų) dažnai sustoja visuomenei svarbių objektų projektavimas, įrengimas. Dienos gale pralošia visi – tiek visuomenė, tiek valstybė plačiąja prasme.

Apibendrinant – manau, kad visuomenė yra aktyviai įtraukiama, bet reikia, kad visuomenės atstovai norėtų veikti realiai, o ne tik žodžiais.

Ir kitose gyvenvietėse, bet ypač Nidoje, parkavimo problema jaučiama du mėnesius per metus. Kol kas naujoji apmokestinimo sistema yra bandoma, žiūrima, kas veikia, yra nuolat įvedami patobulinimai, reaguojama į visuomenės pastabas ir nusiskundimus.

Bandome gerinti sistemos veikimą. Bendrai, aš sakyčiau, kad bandymas yra geras – siekiame mažinti automobilių svarbą ir jų kiekius gyvenviečių centruose. Tą reikia daryti, tą patį matome ir Vakarų Europoje – miestai ir kurortai automobiliams neskiria garbės. Automobiliai jei ir stovi, tai garažuose, aikštelėse, ne pagrindinėse miesto erdvėse.

Manau, kad tokį principą ir reikia tęsti. Žinoma, reikia realių alternatyvų lengviesiems automobiliams – tiek atvykimui į Neringą, tiek judėjimui pačioje Neringoje – pavyzdžiui, į pajūrį ir atgal.

Manau, kad tai turėtų būti tęsiama. Galimybės laikyti daug automobilių gyvenviečių centruose neturime.

Negaliu šio aspekto komentuoti, nes pats mažai dalyvavau finansiniuose procesuose.

Bet bendrai kalbant apie planuojamą Taikos g. saugyklą, ji būtent ir realizuotų tą tikslą atlaisvinti centrines gyvenviečių teritorijas nuo automobilių, sudarant sąlygas tuos automobilius laikyti patogiai, saugiai, kažkur centrinių dalių prieigose.

Dėl Taikos g. saugyklos – kaip ir sakėte, yra išduotas statybų leidimas ir planuojama tą projektą įgyvendinti etapais. Jei neklystu, dabar vyksta vienas etapas – rangovo parinkimo konkursas.

Darbai prasidėtų nuo dalies gatvės sutvarkymo, turistinių autobusų stotelių įrengimo, viešųjų tualetų įrengimo ir panašiai. Kitais etapais galbūt būtų realizuojamas ir dviejų aukštų garažas.

Teoriškai priemonių yra. Bet aš manau, kad tai susideda į regiono savivaldybių bendradarbiavimo temą. Kad žmonės į Kuršių neriją atvyktų be automobilio, vadinasi jie automobilius turi palikti kitame krante – Klaipėdos ar Šilutės rajonuose.

Realiai turėtų dirbti regiono savivaldybės kartu, aišku, dalyvaujant ir susisiekimo ministerijai, kaip viską apimančiai ir skiriančiai finansavimą.

Iš to būtų galima sukurti regioninę intermodalinę sistemą, kad būtų patogu automobilius palikti kitame krante, o į Neringą atvykti dažnai kursuojančiais laivais ar autobusais.

Pats mėgstu viešąjį transportą ir juo labai daug naudojuosi. Bet nėra nemokamo transporto – vis tiek kažkas sumoka, tik būtų subsidijuojama, gal ta pati centrinė valdžia prisidėtų.

Nežinau, bendrąja prasme, aš palaikyčiau tokį dalyką. Bet viskas vis tiek turi būti pagrįsta ekonomika, logika. Arba turi būti sąmoningas sprendimas, kad valstybė dengia sąnaudas.

Bet bendrąja prasme, aš palaikyčiau tokį siūlymą, nes tai būtų impulsas, sukurti realią alternatyvą lengvajam automobiliui.

Tikrai įmanoma, pavyzdžiui, atskirais savaitgaliais pabandyti ir pažiūrėti, kaip tai veikia. Tai galėtų būti ir viešųjų ryšių akcija – paskelbiame, kad jeigu vairuoji automobilį, pateik vairuotojo automobilį ir autobusu važiuosi nemokamai tą savaitgalį. Tokių eksperimentų galėtų būti.

Galbūt galėtų būti išbandomas ar autobusas, ar autobusų junginys, kuris būtų pritaikytas grupėms asmenų, ar šeimoms, su mažais vaikais, kuriems autobusu keliauti nepatogu dėl daiktų gausos. Kažkoks eksperimentinis turistų pavėžėjimas galėtų būti išbandomas. Bet kaip tai atrodytų konkrečiai – neįsivaizduoju, reikėtų daugiau paieškoti.

Nežinau, iš kur tas pavojus galėtų kilti. Gyventi čia buvo galima ir bus galima. Tik tiek, kad norinčių nuolatos gyventi, nėra daug. Dėl to ir mokykloje yra mažai vaikų, diskutuojama dėl jos uždarymo, kaip neefektyvaus ir logiškai nepagrindžiamo objekto.

Tai iš čia kyla problema. O bendrai, kad nebūtų įmanoma gyventi, manau tokio pavojaus negali kilti.

Iš savivaldybės pusės kontrolė yra pakankama. Aišku, dažnai susiduriame su tuo, kad trūksta žmogiškųjų išteklių. Tarkime, dirba vienas žmogus, nors reikėtų gal trijų, kuris tą darbą darytų, ypač aktyviu vasaros sezono metu. Bet bendrąja prasme, kontrolės tikrai užtenka.

Tiek statybų inspekcija dalyvauja patikrinimuose ir juos vykdo, teikia nurodymus, tiek mes, kaip savivaldybė, tą patį darome. Aišku, yra klausimas dėl užfiksuotų pažeidimų pašalinimo ir priemonių taikymo.

Jeigu valstybinės institucijos nustato pažeidimą ir skiria baudą, jos privalo surašyti protokolą. Apskundimo terminai labai ilgi, valstybinės institucijų nustatyti baudų dydžiai maži.

Dažnai atsitinka taip, kad verslui labiau apsimoka daryti pažeidimą po pažeidimo ir vasarą dirbti tokiomis sąlygomis. Vasara pasibaigia, nebelieka ir konfliktinių klausimų.

Čia matyčiau tobulintiną vietą – taikomų priemonių spektrą ir jų dydžius, paveikumą, reikėtų peržiūrėti. Bet tai valstybinio lygmens įstatymų klausimas.

Absoliuti dauguma subjektų, kurie nori vykdyti kavinių veiklas, ar teikti kitas paslaugas, jie tvarkingai, ramiai pasirengia projektus, susiderina, gauna leidimus, tikrai nekyla problemų.

Yra vienas kitas objektas, taip pat ir Jūsų paminėtas objektas, kurie taip, pastato institucijas po fakto – jie jau vykdo veiklą, galima pamatyti ir šantažo apraiškų.

Tuomet lieka tik valstybinė statybų inspekcija, kuri duoda griežtą nurodymą. Tik tiek, kad jo įvykdymui būna duodamas laikas. O tuo laiku, naujų baudų skirti negalima, tad taip ir prabėga vasara.