Iki rugpjūčio pabaigos Preilos bibliotekoje dar galite aplankyti Vytauto Gužausko fotokoliagrafijų parodą „Pasivaikščiojimas Nidoje su Thomu Mannu“. Jūsų dėmesiui, pristatome interviu su parodos autoriumi.

– Todėl, kad paroda eksponuojama istoriniame Preilos bibliotekos pastate ant marių kranto. Po rekonstrukcijos atsirado jauki terasa su lauko minkštafoteliais, kuriuose galima patirti saldų tinginiavimo malonumą su skaitiniu iš bibliotekos ar kavos puodeliu ir skanėstu iš netolimos „Smaližių namų“ ar kitos vietelės.

– Idėjos gimimas ištiko netikėtai, devynis mėnesius nebrendo. Vaikščiojau Nidoje tamsų ir žvarbų žiemos vakarą, slystelėjau ant pašalusios balos ir išmečiau į orą fotoaparatą. Laimei, spėjau jį pagauti ore ir radau įdomų kadrą. Pasirodo, fotoaparato užraktą buvau netyčia nuspaudęs.

Taip šokinėdamas per balas ir mojuodamas fotoaparatu pradėjau fotografuoti ciklą „Pasivaikščiojimas Nidoje su Thomu Mannu“.

– Thomas Mannas man atrodė ne šio pasaulio asmenybė, kurio kūriniai sunkiai įkandami. Kai pamačiau „Odilės“ leidyklos beveik tūkstančio puslapių apimties romaną „Užburtas kalnas“, tai susiėmiau už galvos.

Kurdamas ciklą „Pasivaikščiojimas Nidoje su Thomu Mannu“ pakeičiau šį požiūrį. O pirmoji pažintis su šiuo rašytoju įvyko per puikų 1971 metais pasirodžiusį italų režisieriaus Lukino Viskončio filmą „Mirtis Venecijoje“, sukurtą pagal to paties pavadinimo Thomo Manno novelę.

Taigi, Thomo Manno specialiai neieškojau, tai jis pasigavo mane.

– Neturiu apie tai nuojautos. Jeigu atvykęs žiūrovas ar žiūrovė pames smėlyje rūpesčius, o ne piniginę ar laimę, tai labai gerai.

– Teko išgirsti geresnę interpretaciją nei mano idėja. Menininkė ir tyrėja Agnė Gintalaitė taikliai apibūdino kūrinius kaip naktinių šviesų grafiką realaus vaizdo kontekste ir bandymą peržengti tradicinio fotokoliažo ribas.

– Fotokoliagrafija yra naujas autorinis žanras. Tai mišri technika, kurioje susipina fotografija, šviesų grafikos ir koliažo elementai.

Kadangi mano fotografavimo būdas mojuojant fotoaparatu gąsdindavo praeivius, tai teko fotografuoti naktį, kai Nidos gatvės būdavo tuščios. Koliažai su Thomo Manno vaizdais sukūrė rašytojo ryšio su šiandienine Nida interpretaciją.

– Esu parodos autorius (juokiasi).

– Mano požiūris į fotografiją kinta nuo tradicinio į naujų formų ir prasmių paieškos.

Pradėjau nuo reportažinės fotografijos, vėliau stažavausi pas Stanislovą Žvirgždą, fotomenininkų sąjungos vadovą nuo 1992 iki 1996 metų, ir bandžiau jėgas fotografuodamas peizažus, o šiuo metu atsirado laisvesnių variacijų.

Atrodo, kad tradicinė fotografija užleidžia vietą kūrybiniams eksperimentams su kitomis medijomis. Tuomet vėl atsiranda nostalgija tradicijoms ir analoginei technikai kaip alternatyvai, o ne pagrindinei krypčiai, kurią panašu kurį laiką formuos dirbtinio intelekto ir kitų programų teikiamos galimybės.

– Kuršių nerijoje fotografija yra puiki tinginystės forma būnant poilsiautojo vaidmenyje. Prasmingai tinginiauti yra nelengvas darbas.

– Patarčiau saldžiai išsimiegoti ir skaniai pavalgyti, o Kuršių nerijoje – nusimaudyti jūroje ir įdegti saulėje. Tada noras kurti sustiprėja, o baimė praeina.

– Dar pridėčiau, kad esu ir kaip grožio salono darbuotojas, žirklėmis kerpantis koliažus iš popieriaus, klijuojantis, o galiausiai ir šluojantis ant grindų sukritusias nuokarpas.

– Parodos „Pasivaikščiojimas Nidoje su Thomu Mannu“ kūriniuose susipina trys laikai – rašytojo laikmetis, šių dienų Nida ir parodos lankytojo žiūros laikas. Ši trejybė galima tik dalyvaujant žiūrovui, todėl taip ir kviečiu.

Neįprasta fotografavimo technika sukurti vaizdai yra mįslės – užkoduotos Nidos vietos, kurias žiūrovas gali pasirinkti įminti arba jas įprasminti savaip.

– ETH universiteto bibliotekos skaitmenizuotame vaizdų apie Thomą Manną archyve peržiūrėjau tūkstančius nuotraukų ir susidariau vaizdą, kad už didingų rašytojo kūrinių slypi žmogus su visomis to pasekmėmis.

Parodoje norėjau parodyti ne dažniausiai viešai naudojamus Thomo Manno vaizdus, o tuos, kurie atskleidžia jį kaip paprastą žmogų, pavyzdžiui su pižama.

Pažiūrėkime į socialinių tinklų profilius ar žinutes įkeliamas nuotraukas ir jose vargiai rasime tokią, kurioje savininkas nesusišukavęs, o štai Thomą Manną tokį atrasti galima.

Thomo Manno žmogiškąją pusę puikiai perteikė parodos plakato dizainerė Ramybė Glinskytė, įkomponavusi Thomo Manno koliažą  į rašytojo pavardės „M“ raidę, kuri yra didesnė už jį. Rašytojo įvaizdis ir kūryba pralenkė dydžiu patį kūrėją.

Nidos nuotraukas sudėjau kartu su archyvinėmis nuotraukomis apie Thomą Manną ant stalo, sumaišiau kaip kortas ir štai – fotokoliagrafijos.

– Gali. „Die Brücke“, kitaip tariant, „tilto“ menininkų kolonijos istorija Kuršių nerijoje galėtų būti dar viena atskira tema. Gal kada nors pavyks simboliškai pažymėti Kuršių nerijoje buvusio paminklo vietą Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems šios menininkų grupės nariams?

2025 m. minimos Thomo Manno 150-osios gimimo metinės. Kaip manai, ar ši data aktuali tik literatūros pasauliui, ar ji turi platesnę kultūrinę reikšmę mūsų šaliai, o gal labiau kraštotyrinę reikšmę Kuršių nerijai?

Manau, kad Thomo Manno palikimas kaip niekad aktualus, tačiau ne dėl sukakties, o dėl pokyčių pasaulyje, kuris krypsta radikalizmo ir nuolaidžiavimo totalitarizmui link. Thomas Mannas dėl savo įsitikinimų buvo priverstas palikti gimtinę, tuo pačiu ir vasarnamį Nidoje, bet savo įsitikinimų neišdavė ir užėmė tvirtą pilietinę poziciją, kurios įtaka išlieka iki šiol.

Kuršių Nerijos kultūros renginiai įdomiai pristato šią įvairialypę asmenybę 150-ųjų gimimo metinių proga ir džiaugiuosi būdamas to maža dalele.

– Manau, kad nieko nepasakytų, bet galbūt nusijuoktų arba nusišypsotų. Jis, pasirodo, turėjo humoro jausmą.

– Šiuo metu turiu idėją atgaivinti Raganų kalno temą, suteikiant į ją naują požiūrį, ir pasiūlyti audiovizualinį projektą, pritaikytą atnaujintoms Nidos turizmo ir informacijos centro „Agila“ erdvėms. Galbūt pavyks susiburti su kitais menininkais.

– Ši vieta ypatinga yra savo gamta, istorija, žmonėmis ir tikiuosi vartotojiškumo banga jos nenuplaus.

– Tai mažina rimtumą ir paroda bei Thomas Mannas užleidžia vietą žiūrovui. Tai ypač pasijuto parodos atidarymo metu žiūrovams sukūrus tokią atmosferą, kurią man sunku apibūdinti, bet ji skyrėsi nuo oficialaus tono įprasto tokiuose renginiuose. Buvo įdomu.

– Labiausiai mane nustebino tai, kad žiūrovai nustebo parodos atidarymo metu sulaukę vaišių – šviežios žuvienės iš „Pervalkos kopos“.

Parodos atidarymo metu žiūrovai greitai atspėjo kūriniuose pavaizduotas Nidos vietas, nes tikriausiai suprato, kad užsitęsus viktorinai žuvienė atauš.

– Kuršių Nerija ir žuvienė man visada atrodė geras derinys.

– Biblioteka – bendruomenės ląstelė, kuri atspindi jos gyvenimą ir poreikius. Simboliška, kad paroda yra rezultatas dviejų bibliotekų indėlio – archyviniai vaizdai iš vienos bibliotekos atkeliavo į kitą pasaulio kraštą ant marių kranto į kitą biblioteką. Neringos bibliotekos vadovė Dalia Greičiūtė labai šiltai priėmė parodą, o filialo Preiloje bibliotekininkė Kristina Stasiūnaitienė nepagailėjo laiko prisidėdama prie parodos organizavimo. Paroda ir jos sėkmė, tai ne tik autorius ir kūriniai, o visi prisidėję ir ją pažiūrėję. Gal net ir varna, nutūpusi ant palangės.

– Svarbus. Tai kaip sniego gniūžtė, nuo kurios susiridena senis besmegenis, t.y. atsiranda bendruomeniška paroda ar renginys. Į pasirinkimą tarp vizijos ir dokumentikos galima pažvelgti kaip į kūrybinio proceso dalį. Diana Liutkutė iš Neringos savivaldybės kultūros skyriaus kantriai pagelbėjo, kad šis pasirinkimas nebūtų skausmingas.

Pasisekė, kad parodą kuravo Lietuvos spaudos fotografų klubas, turintis didelę patirtį ir glaudų ryšį su Kuršių nerija, o informacine sklaida pasirūpino „Kas vyksta Neringoje“.

– Manau, kad bijočiau net prasižioti. O jeigu galėčiau, tai paprašyčiau asmenukės.

– Paroda veikia iki rugsėjo 3 d. nuo 11 iki 18 val. Preilos bibliotekoje adresu Preilos g. 27 nuo antradienio iki šeštadienio.

– Labai džiaugiuosi proga atsakyti į klausimus. Thomas Mannas prašė perduoti kuo geriausius linkėjimus.