Į Neringą pagaliau užsukusi tikroji žiema neatpažįstamai pakeitė kraštovaizdį. Tai metas, kai laikas čia tarsi sustoja, o gamta nusimeta vasarišką šurmulį, užleisdama vietą monumentaliai baltai tylai. Naglių gamtinio rezervato Mirusios kopos šiomis dienomis atrodo nebe kaip smėlio dykuma, o kaip aukštikalnių masyvas, savo formomis ir didybe klaidinantis net visko mačiusius keliautojus.

Sniegu pasidengę kopų šlaitai sukuria neįtikėtiną optinę apgaulę. Kadangi čia nėra jokių pastatų ar aukštų medžių, leidžiančių akiai įvertinti tikrąjį mastelį, pūpsantys balti gūbriai atrodo lyg tūkstantmetės Alpių viršūnės. Vėjas, lyg nagingas skulptorius, ant sniego paviršiaus išraižo tas pačias bangas, kurias vasarą piešia ant smėlio, tačiau dabar jos spindi šaltu, krištoliniu spindesiu. Šis reginys primena tolimąją šiaurę ar aukščiausias kalnų perėjas, kur žemė ir dangus susilieja į vientisą, neaprėpiamą baltumą.

Šią kalnų iliuziją dar labiau sustiprina užšalusios Kuršių marios. Ledo sukaustyti vandenys tampa bekraščiais slėniais, o prie krantų susidariusios ledo sangrūdos primena tikrus ledynus. Žvelgiant nuo kopos viršūnės į tolį, kur ant marių ledo matyti pavieniai poledinės žūklės entuziastų siluetai, apima jausmas, jog stebi mažas ekspedicijas milžiniškame, sustingusiame pasaulyje.

Tačiau žiemiška Neringa žavi ne tik vaizdais, bet ir pojūčiais. Čia vyrauja tokia tyla, kokios niekur kitur Lietuvoje nerasite – ją nutraukia tik sausas sniego girgždesys po batais arba gilus, griausmingas marių ledo pokšėjimas, aidintis per visą pusiasalį. Žema žiemos saulė kopų šlaituose meta ilgus, mėlynus šešėlius, suteikdama reljefui dar daugiau dramos ir paslaptingumo.

Tai trumpas, bet magiškas laikotarpis, kai Mirusios kopos atgyja kitokiu pavidalu. Jos primena mums, kad nereikia vykti tūkstančius kilometrų, jog pajustume kalnų didybę ir gamtos nenuspėjamumą. Šiuo metu Kuršių nerija yra vieta, kurioje galima tiesiog būti, kvėpuoti skaidriu pajūrio oru ir stebėti, kaip paprastas sniegas ir vėjas sukuria pasaulinio lygio šedevrą.