Nidiškis gintaro gaudytojas, juvelyras Audrius Lukauskas sako, kad gintaras įtraukia visam gyvenimui. Nuolat gamtos reiškinius stebintis vyras prie jūros skuba iškart po audros, o jei pakeliui dar sutinka lapę su žibančiomis akimis, žino – šįkart tikrai pasiseks.

2025 m. „Garbingo gintaro žvejo” medaliu apdovanotas A. Lukauskas pasidalina gintarautojo gyvenimo kelio ypatumais ir iššūkiais.

– Visi Neringos gyventojai yra savotiški imigrantai, po karo čia kėlęsi gyventi. Tuomet kūrėsi žuvininkystės ūkis, buvo darbo, kur gyventi. Mano tėvai lygiai taip pat čia atvažiavo, berods, 1968 metais ir apsigyveno, nes reikėjo specialistų. Nidoje gimiau aš. Augant gintaras visada buvo šalia, tai buvo įprastas daiktas, kurį išmesdavo jūra, mes jį rinkdavome vaikščiodami pajūriu žiemą, vasarą, kaip ir kiti gyventojai bei to nesureikšmindavome. Beje, apie 1980-uosius didesnė tikimybė buvo rasti veikiantį „Bic” žiebtuvėlį, negu gintaro gabalą, nes vertybės buvo kitokios… Gintaras tuomet atrodė lyg iš kažkur anapus, iš kito pasaulio. Vėliau pradėjau dirbti su gintaru, nes didžioji mano šeimos dalis iš Žemaitijos yra tautodailininkai, dirbę su šia medžiaga. Palaipsniui gintaro apdirbimas tapo mano darbu ir pakeitė įgytą specialybę, nes esu baigęs edukologijos magistro studijas. Netrukus ėmiau domėtis profesionaliu gintaro gaudymu. Gintarą renku nuolatos, jau daugiau kaip trisdešimt metų.

Dabar nemažai žmonių, ypač jaunimo, gaudo gintarą Neringoje ir kitose pajūrio zonose, smagu, kad jie pratęsia nematerialaus paveldo tradiciją, nes 2023 m. gintaro gaudymas Lietuvos pajūryje buvo patvirtintas viena iš Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių.

– Nuo gintaro kelio laikų technika iš esmės išliko tokia pati, keitėsi tik apranga, apavas. Tebegaudome su tos pačios formos graibštais. Vieni gaudo konkretų gabaliuką, kiti išgrėbia visas sąnašas ir ant kranto jas išrūšiuoja, išrenka gintarus.

Gaudymas turi subtilybių: reikia žinoti tam tikras vietas, vėjo kryptį. Aš labai pasikliauju gamtos reiškiniais: dieną atidžiai stebiu paukščius, kur jie būriuojasi. Labai mėgstu gintarus rinkti ir gaudyti naktį, o jei dar pamatai, kad lapės akys žiba, tai žinok, kad toje vietoje jūra išmetė į krantą sąnašų ir jose gali būti gintaro. Didelė tikimybė rasti gintaro yra po audros. Aišku, garanto nėra, neseniai buvo didelė audra, bet visiškai nieko jūra tąkart nepadovanojo. Ši veikla įdomi tuo, kad gintaro rinkimas yra nenuspėjamas, o kai patiri radimo, pagavimo džiaugsmą, tai kompensuoja dešimtis kartų, kai eidavai po 20 kilometrų ir nieko nerasdavai.

– Dažniausia vienas. Man ypatingai patinka išeiti į jūrą naktį vienam, nes esu tik aš ir jūra, na, gal dar kokia lapė ar briedis. Tikro gintaro gaudytojo sąlytis su gamta turi būti labai tamprus, privalai nuolat stebėti gamtą: vėją, bangas, gyvūnus.

Ilgiausia be pertraukos prie jūros su sunkia apranga, kuprine, prastomis oro sąlygomis esu išbuvęs aštuoniolika valandų. Azartas taip apima, kad tiesiog pamiršti laiką, kad reikėjo pavalgyti ar pailsėti.

Beje, moterys yra labai azartiškos gintaro gaudytojos ir rinkėjos, jų yra tiek žemyninėje dalyje, tiek Nidoje, pvz., yra žinoma rinkėja Zina, kuri irgi dirba naktį. Moterys labiau azartiškos nei vyrai ir jos turi vieną išskirtinį privalumą – padidintą intuiciją. Ji dovanoja daugiau ir lengviau gintaro, nei vyrams.

– Kai kuriuos pagautus gintaro gabaliukus nei apdirbu, nei parduodu. Išskirčiau gintaro gabalėlius su natūralia skyle. Gintaro gaudytojai turi prietarą, kad negalima tokių gintarų parduoti, nes parduosi gintaro gaudytojo sėkmę, tad jie saugiai guli lentynoje. Dar turiu kriauklėmis apaugusio gintaro ar neįprastos formos gabalėlių, pvz., panašių į mešką ar širdies formos lašą grynuolį. Didžiausias mano pagautas gintaras – beveik 0,5 kg grynuolis, sėkmė aplankė po uragano „Felikso" 2015-aisiais, Karklėje.

Randamo gintaro spalvinis spektras labai platus: nuo juodo, kuris seniau buvo visiškai nevertinamas, o dabar labai madingas, iki balto. Anksčiau juodu gintaru pečius kūrendavo, ir pats jaunystėje taip dariau, nes dirbtuvėse žiemą buvo labai šalta, tad juodo gintaro su dulkėmis įmesdavau ir iš karto patalpa sušildavo, jis labai gerai dega. Vertingiausias gintaras yra baltas arba su melsvais intarpais. Populiarumą diktuoja mada: anksčiau juodas ignoruotas, o dabar yra madingas.

Renkant gintarą daug lemia sėkmė. Beje, šią vasarą ypatingai didelių grynuolių nepasitaikė. Lauksiu rudens. Ruduo, žiema visada būna daug dosnesni.

– Iš viso Lietuvos pajūrio tikrų gintaro gaudytojų yra gal apie 60 žmonių ir dar tiek pat tokių, kurie tai atsiranda, tai išnyksta.

Gaudytojai pasklinda prie Baltijos jūros, aš gintarą gaudau nuo Nidos iki Nemirsetos. Beje, visiškai skirtingomis oro sąlygomis gintaras gaudomas Neringoje ir žemyninėje dalyje.

– Šį apdovanojimą nuo 2020 m. teikia Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija. Renginys vyksta Karklėje, „Menkinės” šventės metu, paskutinį rugpjūčio savaitgalį. Apdovanojimas teikiamas žmonėms, kurie populiarina gintaro gaudymą, puoselėja tradicijas. Jį yra gavę žurnalistas, archeologai ir kt.

Garbingas gintaro žvejys turi nešiukšlinti pajūryje, nesikeikti, elgtis pagarbiai. Gintaro gaudytojai absoliučiai nepakantūs asmenims, kurie bando gaudyti neblaivūs, tai labai nepagarbu jūros atžvilgiu ir kitų gintaro gaudytojų atžvilgiu.

– Kūryboje jungiu archaiką, vėlyvojo neolito artefaktus su dabartimi. Siekiu palikti praeities pėdsakus dabarties žmogui.

Beje, Lietuvoje atsiranda daug gintaro ne iš Baltijos regiono: Ukrainos, Dominikos, Kolumbijos. Tas gintaras kitoks, iš kitokio sakmedžio, kitaip formavosi. Palyginsiu: yra blizgantis deimantas ir yra paprastas cirkonis, kiekvienas turi teisę rinktis.

– Kiekvienas gintaro gaudytojas nori pagauti savo svajonių gintarą. Visada yra viltis, kad rasi dar didesnį, gražesnį, įdomesnį. Suradimo džiaugsmas yra pagrindinis faktorius, dėl ko einama. Gintaro gaudytojai sako, kad tai liga, nes kad ir koks oras bebūtų – lietus, vėjas, žiema ar šaltis spaudžia – gintaro gaudytojus vis tiek traukia prie jūros.

Kaip buriuotojai ar žvejai, taip ir gintaro gaudytojai turi savo šūkį, mūsų būtų toks: „Nė sako, nė šlako!“. (Sakas – iš ko susidarė gintaras, o šlaku vadiname juodąjį gintarą, kuriame daug priemaišų).