Birželio 23 d. vykusiame Neringos savivaldybės tarybos posėdyje svarstant, kas turėtų sutvarkyti per privačias statybas suniokotą pėsčiųjų taką prie darželio Kopų gatvėje, diskusija netrukus peraugo į platesnį ginčą apie tai, kiek savivaldybė apskritai gali reikalauti iš statybas vykdančių investuotojų.

Meras Darius Jasaitis tarybos narių siūlymus įpareigoti rangovus atlikti papildomus darbus pavadino „rankų laužymu“ investuotojams ir aiškino, kad tokios praktikos nebeleidžia Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas.

Diskusija prasidėjo jau po balsavimo. Taryba vienbalsiai – 16 balsų „už“ – pritarė 21-ajam darbotvarkės klausimui dėl Neringos kelių, gatvių ir inžinerinių tinklų 2026–2028 metų prioritetinio sąrašo pakeitimo. Į jį buvo įtrauktas ir pėsčiųjų takas tarp Lotmiškio ir Kopų g.

Po balsavimo meras grįžo prie darželio esančio pėsčiųjų tako, kuris buvo apgadintas vykdant netoliese esančio privataus objekto renovaciją. Netrukus į diskusiją įsitraukė ir kiti tarybos nariai.

Tarybos narys Arūnas Burkšas priminė, kad statybos šioje vietoje tęsėsi beveik trejus metus. Dėl vykdytų darbų gatvė buvo ne kartą uždaroma, todėl gyventojų ir transporto eismas nukreiptas pėsčiųjų taku, kuris vėliau buvo apgadintas. Jo įsitikinimu, rangovai tokias pasekmes turėjo įvertinti dar prieš pradėdami darbus.

„Jie tą darydami turėjo žinoti ir aš net neabejoju, kad bent jau su direktoriumi turėjo kalbėti […] arba su Saugaus eismo komisija, kokia schema, kaip jie vykdo vienus ar kitus dalykus“, – sakė tarybos narys.

Anot jo, jei sutartyje buvo numatyta atkurti infrastruktūrą, rangovai turėtų prisiimti atsakomybę ir už sugadinto pėsčiųjų tako sutvarkymą.

Į tarybos nario pastabas sureagavęs meras D. Jasaitis sutiko, kad situacija nėra paprasta, tačiau pabrėžė, jog šiuo konkrečiu atveju investuotojas miestui jau atliko daugiau darbų, nei jį įpareigojo infrastruktūros įmoka.

„Prisiėmė stipriai daugiau, nei jų infrastruktūros pinigai apėmė“, – sakė meras D. Jasaitis.

Pasak mero, panaši praktika taikoma ir kituose projektuose – pasitaiko atvejų, kai investuotojai infrastruktūros darbų atlieka už gerokai didesnę sumą, nei sudaro jų mokama infrastruktūros įmoka. Posėdyje jis kaip pavyzdį minėjo maždaug milijono eurų vertės darbus, kai infrastruktūros įmoka siekia apie pusę milijono eurų.

Aiškindamas, kodėl savivaldybė negali tiesiog įpareigoti investuotojų atlikti papildomų darbų, D. Jasaitis rėmėsi Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymu. Pasak jo, iki jo priėmimo savivaldybės turėjo daugiau galimybių neformaliai spausti investuotojus prisidėti prie infrastruktūros.

„Buvo daug patogiau savivaldybės merui ir kitiems užlaužyti rankas rangovams ir priversti padaryti už stipriai didesnius pinigus infrastruktūrą, kas miestui buvo gerai“, – prisiminė meras D. Jasaitis.

Jis taip pat išdėstė savo vertinimą, kodėl tokia praktika buvo pakeista. Jo teigimu, pokyčius paskatino korupcijos rizikos, kai kai kuriose savivaldybėse buvo piktnaudžiaujama santykiais su investuotojais.

„Atsitiko daugybė kyšininkavimo atvejų, kai pradėjo ne miesto infrastruktūrą daryti, o imti kyšius tam tikruose miestuose. Tuomet Seimas priėmė įstatymą, kuris sureglamentavo, kiek turi sumokėti, o visa kita yra savivaldybės reikalas tvarkyti savo infrastruktūrą, o ne laužyti rankų investuotojams“, – sakė meras D. Jasaitis.

Oficialiai Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas buvo priimtas siekiant suvienodinti infrastruktūros finansavimo tvarką, aiškiau reglamentuoti infrastruktūros plėtrą ir nustatyti vieningą infrastruktūros įmokų sistemą.

Toliau meras aiškino, kad pagal dabar galiojančią tvarką savivaldybė gali pasirinkti vieną iš dviejų kelių. Ji gali surinkti infrastruktūros įmoką ir pati organizuoti darbus arba susitarti su investuotoju, kad šis infrastruktūrą įrengtų už infrastruktūros įmokos dydį atitinkančią sumą.

Pasak D. Jasaičio, įstatymas aiškiai apibrėžia investuotojų pareigas, todėl reikalauti papildomų darbų vien dėl savivaldybės pageidavimo nebebūtų teisėta.

Diskusijai tęsiantis A. Burkšas pripažino, kad renovacijos darbams vykdyti kelią išardyti buvo būtina. Tačiau jis priminė, kad taryba taip pat vedė derybas su investuotoju ir ieškojo miestui palankesnio sprendimo.

„Kaip jūs dabar sakot, sukinėjam rankas, tam tikra prasme šitoj salėj mes bandėme su jais kalbėti“, – sakė tarybos narys A. Burkšas.

Anot jo, tokiu būdu pavyko pasiekti geresnį susitarimą, nors už atliktus infrastruktūros darbus savivaldybei vis tiek teks atsiskaityti – maždaug 200–300 tūkst. eurų per dešimties metų laikotarpį.

Meras pripažino, kad derybų rezultatas buvo sėkmingas, tačiau perspėjo, kad pernelyg didelis spaudimas investuotojams ateityje gali baigtis teisminiais ginčais.

„Pavyko pasiekti geresnį susitarimą tarybai, tai pripažinkime“, – sakė meras D. Jasaitis.

Apibendrindamas diskusiją D. Jasaitis teigė, kad bendradarbiaujant su verslu infrastruktūros projektai dažniausiai įgyvendinami greičiau nei tuomet, kai visus darbus organizuoja savivaldybė.

„Verslas padarys daug greičiau […] nei mes, nes mes negalim apskritai užmerkti akių į teisės aktus“, – sakė meras D. Jasaitis.

Anot jo, pasitaiko atvejų, kai investuotojai gatvę ar kitą infrastruktūrą jau būna sutvarkę, o savivaldybė tuo metu dar tik vykdo visas būtinas procedūras.

Gyventojams, pasak mero, svarbiausia ne tai, kiek kainuoja darbai, o kad jie būtų atlikti laiku.

„Jiems kartais net neįdomu netgi kiek kainuos. Jiems svarbu, kad būtų padaryta, o ne metai iš metų būtų duobės“, – sakė meras D. Jasaitis.