Apskritai dabartinis atostogų ir prabangaus kurorto sluoksnis, kuriant spektaklį, labai greitai nusimetė. Tada pamačiau, kad gyvenimas čia iš tikrųjų buvo didžiulė drama. Vis galvodavau – kaip žmonės pasirinko gyventi vietoje, kur smėlio pilna burna, jis lenda į kiekvieną kūno linkį, o galiausiai praryja ir tavo namus.

XVI–XIX amžiuje Kuršių nerija išgyveno vieną didžiausių savo tragedijų. Dėl gamtos veiksnių ir žmogaus veiklos – kertamų miškų, plečiamų ganyklų, statybų – kopos pradėjo slinkti. Smėlis pamažu užpustydavo ištisus kaimus. Žmonės buvo priversti palikti savo namus, persikelti arčiau marių, tačiau po kelių dešimtmečių smėlis juos pasivydavo ir ten.

Atsimenu tą fizinį pojūtį, kai ruošėme tekstus „Užpustytiems“. Bandžiau įsivaizduoti, ką reiškia negalėti atidaryti durų, nes namą užpustė smėlis. Arba būti visiškai bejėgiam, kai turi susikrauti daiktus ir išeiti, o tavo namai nyksta tiesiog prieš akis. Po šio spektaklio Neringa man nebesisieja tik su poilsiu.

Nors Kuršių nerija geografiškai yra labai siaura, joje apima beribės erdvės jausmas. Prie to prisideda ir atšiauri gamta, ir šviesa, ir kvapai, ir nuolat besikeičiančios spalvos. Visa tai negali nepaveikti.

Gal todėl ši vieta visais laikais traukė menininkus. Jie labai jautriai „nuskaito“ aplinką. Čia natūraliai atsiranda erdvės mintims, vaizduotei, kūrybai. Nenuostabu, kad būtent Kuršių nerijoje gimė tiek daug paveikslų, knygų ir muzikos kūrinių.

Tą matau ir šiandien. Jei tik turi galimybę, šiuolaikiniai menininkai nori čia būti ir kurti. Atrodo, kad čia galva tampa laisvesnė, atsiveria platesnis mąstymas, lengviau gimsta idėjos. Kuršių nerija turi sunkiai paaiškinamą galią žmogų pristabdyti ir kartu atverti.

Čia driekėsi vienas svarbiausių Europos sausumos pašto kelių. Juo keliavo laiškai, siuntos ir žmonės iš vienos Europos dalies į kitą. Iš dabartinio Talino buvo galima pasiekti Gdanską, o iš ten – ir kitus Europos miestus. Dėl šio kelio Kuršių nerijoje kūrėsi pašto stotys, užeigos, augo gyvenvietės. Todėl ji tikrai nebuvo pasaulio pakraštys – tai buvo svarbi Europos susisiekimo arterija.

Spektaklyje apie jį kaip apie sausumos kelią pasakojame su lengva ironija, nes vienas jis vingiavo Baltijos pajūriu. Vienas ratas riedėdavo žeme, o kitas vandeniu. Spektaklyje yra scena apie keliavimą tuo keliu. Įsivaizduokite: žiema, vėjas, audros – koks gamtos atšiaurumas! Juk šildomų automobilių nebuvo. Po dvidešimties valandų kelionės pašto kurjeriai atvykdavo balti nuo smėlio, išsekę ir vos bepastovintys ant kojų. Užklimpdavo vežimai, klampsmėlyje skęsdamo arkliai. Spektaklyje „Užpustyti“ stengėmės žiūrovui sukurti patirtį, tarsi jis pats važiuotų tuo keliu.

Pirmiausia, jos trapumą ir kismą. Manau, kad tai labai svarbu, su ja reikia elgtis atsargiai, kaip su porcelianiniu puodeliu. Svarbu ją tausoti, nes gamta yra labai trapi ir besikeičianti. Svarbu pamatyti tą kaitą, kuri yra be galo graži. Rodydami „Užpustytus“ ant Parnidžio kopos kiekvieną sezoną turime iš naujo prisitaikyti, nes kraštovaizdis kasmet kinta. Taip pat čia ypatinga šviesa, saulėlydžio atsispindėjimas mariose, audros momentai. Verta skirtingu laiku, esant skirtingam apšvietimui ateiti į tą pačią vietą – kaskart pamatysite kitą vaizdą.

Trečiasis reichas čia planavo įkurti milžinišką „Kraft durch Freude“ („Jėga per džiaugsmą“) poilsio kompleksą, skirtą Vokietijos elitui ir nusipelniusiems darbininkams. Jei šie planai būtų įgyvendinti, šiandieninė Nida būtų panašesnė į Riugeno salos pakrantę, pagal Adolfo Hitlerio viziją užstatytą kelių kilometrų ilgio blokiniais daugiaaukščiais „vasarnamiais“.

Pasakojama, kad dailininkas Ernstas Mollenhaueris, sužinojęs apie šiuos planus, kreipėsi į tuo metu Nidoje viešėjusį A. Hitlerio architektą Albertą Speerą. Slapto pasivažinėjimo po briedžių giraitę metu jis įtikino architektą ir gavo pažadą „reikalą sutvarkyti“.

Stebuklas, kad tai neatsitiko, net ir sovietų okupacijos laikais. Pavyko išsaugoti unikalią vietą.

Spektaklyje šią istoriją susiejame su karo ir naikinimo tema. Pasakojimas apie Riugeno salą tampa savotišku įspėjimu, kas galėjo nutikti ir Kuršių nerijai. Tą mintį vystome ne tik tekstu, bet ir choreografija, režisūra, muzika. Atsiranda daug paralelių: užstatymas ir naikinimas, karas ir žmonių išnykimas, priverstinis pasitraukimas iš savo namų.

Stovėdamas toje vietoje supranti, koks stebuklas, kad Neringa buvo išsaugota. Ir kartu labai aiškiai pamatai, kuo galėjo tapti.

Manau, kad svarbiausia yra būsena, kurią žmogus patiria. Istorinius faktus visi galime perskaityti knygose ar išgirsti iš puikaus gido. Tačiau spektaklis leidžia juos ne tik suprasti, bet ir išgyventi.

Šokis, muzika, garsai, besileidžianti ar kaitri saulė, vėjas, kopų peizažas – visa tai nukelia į kitą laiką. Vieną akimirką matai šiuolaikinio šokio šokėją, o kitą jau prieš akis iškyla Tomo Manno terasa ar užpustyto kaimo gyventojų pasaulis.

Man atrodo, čia ir slypi šokio jėga. Jis yra pakankamai abstraktus, kad pažadintų žmogaus vaizduotę ir leistų kiekvienam susikurti savo asmeninį ryšį su šia vieta.

Kartu su kompozitoriumi Kristijonu Lučinsku ilgai ieškojome, koks garsinis pasaulis tiktų šiai istorijai. Labai greitai supratome, kad elektroninė muzika čia netinka. Kalbame apie labai tikrus dalykus – žmogų, smėlį, vėją, šviesą.

Todėl Kristijonas įrašė Beno Šarkos ir jo kolegų improvizacijas. Skamba mediniai pučiamieji, styginiai, įvairūs akustiniai instrumentai. Visus šiuos garsus jis subtiliai sujungė į vientisą garsovaizdį.

Man labai patinka jausmas, kad visi spektaklio balsai, muzika tarsi kyla iš paties smėlio. Lyg pamažu nukastume jo sluoksnius ir po jais atrastume čia gyvenusių žmonių istorijas. Manau, Kristijonui labai taikliai pavyko sukurti garsinį pasaulį, kuris tampa šios kelionės dalimi.