Rytprūsių menininkų ekspresionistų, dar XIX amžiaus pabaigoje pamilusių Kuršių neriją, pasėta sėkla sudygo Juodkrantės žemėje – čia įvyko jau penktasis profesionalių tapytojų pleneras. Grožėdamiesi rudenėjančia gamta jie, kaip ir tarpukariu Nidą išgarsinę vokiečių menininkų kolonijos „Brucke“ (Tiltas) atstovai, aistringai tapė kopas, miškus, marias, žvejų burvaltes.

Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direkcijos ir juokrantiškio verslininko Dominyko Chlebinsko pastangomis organizuotas dailės pleneras skirtas šios unikalios vietovės įtraukimo į UNESCO pasaulio gamtos ir kultūros paveldo sąrašą 25-osioms metinėms paminėti. Dailininkų kūrybos paroda „Kuršių nerijos stichijos“ atidaryta naujame KNNP Juodkrantės lankytojų centre.

Kuršių nerijos gamta, jos praeitis, architektūra tapo įkvėpimo šaltiniu aštuoniems dailininkams: Gintarui Gesevičiui, Jonui Daniliauskui, Ernestui Žvaigždinui, Danutei Gražienei, Broniui Gražiui, Albertui Krajinskui, Jūratei Bučmytei, Reginai Donbrauskaitei-Plotnikovai. Prie jų prisijungė Lietuvoje gyvenantis ukrainietis akvarelės virtuozas Sergij Lysyj.

Pernai duris atvėrusiame KNNP Juodkrantės lankytojų centre eksponuojama pirmoji šiuolaikinės lietuvių tapybos paroda prasmingai papildė čia įkurdintą interaktyviąją ekspoziciją „Sukurta vėjo, smėlio ir vandens“. Kuršių nerijoje kiekvienas plenero dalyvis atrado savąją stichiją, širdžiai mielą temą, jų darbuose skleidžiasi ne tik gamtos motyvai, bet ir senųjų žvejų sodybų, vasarnamių grožis.

Miškuose, kopse, prie marių iš natūros tapę plenero dalyviai vienu balsu kalbėjo, jog niekur kitur nėra tokios ryškios šviesos, kontrastingų atspalvių žaismo. Veikiamos gamtos stichijų jie nuolat kinta. Praeities klodus kedenusio J. Daniliauskas paveiksluose atgyja smėlio kopos, jų apželdinimo eiga. B. Gražiui pažintis su nerijos gamta – dar viena proga aktualizuoti ekologijos problemas.

Plenero dalyviai J. Bučmytė ir A. Krajinskas, susižavėję Kuršių nerija, čia netgi ilgam įleido šaknis –Juodkrantėje veikia jų įkurta meno galerija. Už nuopelnus garsinant Neringą kūrėjų kūrėjų duetas apdovanotas Neringos savivaldybės įsteigta Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija.

„Juodkrantės lankytojams atvėrę naujas erdves čia dabar pristatome pasaulinio paveldo vertybes, stengiamės, kad prie jų apsaugos prisidėtų visuomenė. Nematerialusis paveldas sunkiau apčiuopiamas, geriausia, kai žmonės be ilgų aiškinimų patys jį pajaučia savo širdimi. Todėl bendrystė su meno kūrėjais, jų parama, skvarbus žvilgsnis į aplinką mums itin svarbu“, – pristatydama parodą pažymėjo KNNP direkcijos specialistė UNESCO klausimams Justė Zavišaitė.

Akvarelininkas S. Lysyj nuliejo bene gražiausią XIX amžiaus pabaigoje Juodkrantėje statytą vasarnamį „Villa Loebel“. Šį istorinį pastatą medinį vilų kvartale nuo pražūties išgelbėjo iš Vilniaus į pajūrį persikėlęs verslininkas D. Chlebinskas – šių metų UNESCO ambasadorius Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Dailės plenerų sumanytojas ir mecenatas, regis, nesirengia nuleisti rankų.

„Norėčiau į Juodkrantę sukviesti dailininkus iš visų Lietuvos nacionalinių parkų. Kokius įspūdžius jiems keltų akistata su Kuršių nerijos stichijomis? Manau, kad jų kūryba būtų įdomi ir Neringos, ir kitų šalies regionų gyventojams“, – naujus planus puoselėja kultūrai neabejingas D. Chlebinskas.

Šis juodkrantiškis įgyvendino savo tėvų grafikų Taidos Balčiūnaitės ir Sauliaus Chlebinsko svajonę kada nors Kuršių nerijoje suburti bendramokslius – Vilniaus dailės instituto VDI (dabar akademija) studentus. Viena pirmųjų dailės plenero dalyvių paroda „XX kūrybos pavasarių“ eksponuota Juodkrantės L. Rėzos kultūros centre, rekonstruotame pastate įsikūrusioje Preilos bibliotekoje.

S. Chlebinskas (1953–1999) – vienas ryškiausių Lietuvoje knygų iliustratorių, „Vagos“ leidyklos dizaineris, apipavidalinęs daugiau kaip 600 grožinės, istorinės ir kitokios literatūros kūrinių. Dailininkas kiekvieną vasarą su žmona ir vaikais praleisdavo Preiloje. Senose ir naujai pastatytose žinybinėse vilose tuo metu poilsiaudavo nemažai garsių menininkų, architektų, mokslininkų.

„Basas lakstydamas pamariais pažinau žvejus, visus tėvų draugus. Vasarojantys menininkai ilgainiui tapo neatsiejama preiliškių bendruomenės dalimi. Ne tik žavūs kraštovaizdžiai, bet ir šilta, jauki atmosfera juos, kaip ir jų pirmtakus dailininkus iš Rytprūsių iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios, viliodavo vėl sugrįžti čionai“, – vaikystės prisiminimais dalijosi D. Chlebinskas.

Nerijoje nuo didmiesčio triukšmų, intrigų atsikvėpdavo VDI Grafikos katedros vadovas Juozas Galkus, profesoriai Jonas Kuzminskas, Vytautas Jurkūnas (vyresnysis), Antanas Kučas, Leonas Lagauskas. Preiliškiai bendraudavo su Stasiu Krasausku, Rimtautu Vincentu Gibavičiumi, Linu Katinu, Algirdu Petruliu, kitais klasikais. Preila jiems, kaip Nida vokiečių ekspresionistams tarpukariu, buvo virtusi „atostogų rojumi“, neoficialiai vadinta lietuvių dailininkų Meka.

Juodkrantėje vasarą pristatytas ir menininkų sąjūdžio „Brucke“ kūrybos paveldas iš klaipėdiečių kolekcininkų Aleksandro Popovo ir Jelenos Kosinovos rinkinio – vieno gausiausių Europoje. Ryškiausiu parodos akcentu tapo Carlo Knaufo (1893–1944) paveikslas „Kopos peizažas šalia Nidos“. Šio Nidoje mirusios ir čia palaidoto menininko kapas nežinomas. Jo medinis namelis, stovintis šalia rašytojo, Nobelio premijos laureato Thomo Manno vilos, išliko.