Švietimo amžiuje priklausymas masonų ložei buvo tarsi intelektualo vizitinė kortelė, nurodanti jo statusą ir patikimumą. Į šį elitinį ratą daugiau nei trims dešimtmečiams įsiliejo ir iš Neringos kilęs garsusis Karaliaučiaus universiteto profesorius Martynas Liudvikas Rėza, į lietuvių istoriją įėjęs kaip vienas svarbiausių lietuvių raštijos puoselėtojų. Kaip ši uždara brolija prisidėjo prie lietuvių kalbos išsaugojimo? Koks ryšys tarp masonų, L. Rėzos ir K. Donelaičio „Metų“? Masonų draugijos narių sąsajas su lituanistika tyrinėjanti Lietuvių kalbos instituto mokslininkė dr. Kotryna Rekašiūtė siūlo naują, intriguojantį žvilgsnį į mūsų kultūros istoriją. Pašnekovę kalbina Monika Augustaitytė-Mickūnienė.

Susidomėjimą jaučiu. Dėmesys masonams buvo visada – tema masinanti ir apgaubta paslaptimi. Masonų paveldas dar nėra iki galo pažintas, nes ložių istorija, garsių asmenų priklausymas šiai draugijai neretai lieka mokslininkų tyrimų paraštėse. Aš stengiuosi šį šydą truputį praskleisti ir pasakoti patikrintus faktus. Esu kilusi iš Klaipėdos, domėjimasis savo krašto praeitimi man buvo natūralus ir paakino stoti į doktorantūrą. Parašiusi disertaciją norėjau tyrimą šiek tiek praplėsti. Taip pamažu gimė monografija, kurioje dėmesį teikiu masonų ryšių tinklų analizei. Ypatingai įdomu buvo pažvelgti į Prūsijos veikėjų ryšius, kurie galėjo sutelkti lituanistiniam darbui.

Masonų, kitaip dar vadinamų laisvaisiais mūrininkais, veikla iki šių dienų tampa derlinga dirva sąmokslo teoretikams bei romanų autoriams. Esama gausybė spekuliacijų, mitų, bet apie masonų ryšį su kultūra žinoma pernelyg mažai. Nuo pat draugijos susikūrimo masonai susidūrė su įtarimais, nepasitikėjimu, persekiojimais, taip pat ir neigiamu Romos Katalikų Bažnyčios požiūriu. Daugiausia masonai buvo kritikuojami dėl draugijos slaptumo. Dvasininkai reiškė priešiškumą dėl apeigų, ritualų, dėl visų paslapčių. Masonai vadinti laisvamaniais ir bedieviais. Buvo manyta, kad narystė draugijoje nesuderinama su Bažnyčios mokymu.

Iš tiesų, viena iš narystės draugijoje sąlygų buvo tikėjimas Aukščiausiąja Būtybe. Masonai buvo raginami laikytis asmeninių įsitikinimų, savo religijų mokymo, todėl diskusijos dėl tikybos ložėse buvo draudžiamos. Pagrindinis nesutarimų su Romos Katalikų Bažnyčia veiksnys – katalikų baimė sugriauti Romos Katalikų Bažnyčios ,,vienintelės tiesos“ monopolį dėl per ložes vykdomos religinės tolerancijos plėtros. Kitokio požiūrio laikėsi kitų konfesijų atstovai, ypatingai protestantai, kurie neprieštaravo tikinčiųjų narystei laisvojoje mūrininkijoje. Archyviniuose draugijos narių sąrašuose radau nemažai dvasininkų vardų. Martynas Liudvikas Rėza taip pat buvo evangelikų liuteronų kunigas, teologijos profesorius bei karo kapelionas, bet jis neįžvelgė prieštaros tarp narystės masonų draugijoje ir religijos. Esu parengusi straipsnį apie tai, kaip apie masonus kalbėta katalikiškosios Didžiosios Lietuvos spaudoje ir kaip – Prūsijos Lietuvoje, kurioje vyravo evangelikų liuteronų tikėjimas. Matyti labai aiški skirtis.

Tai priesaika susietų pavyzdingo elgesio vyrų draugija, kuri iškilo kaip Švietimo amžiaus padarinys. Rėzos gyvenimo laiku priklausymas masonams buvo tarytum vizitinė kortelė, liudijanti, kad asmuo yra sąžiningas, patikimas, apsišvietęs. Vargu, ar XVIII a. rastume intelektualą, kuris nebūtų priklausęs masonų draugijai. Iš mums pažįstamų vardų tarp jų buvo ir J. W. Goethe, V. A. Mocartas, J. G. Herderis.

Prioritetiniai masonų siekiai – švietimas bei filantropinė veikla. Jiems buvo artimas Švietimo epochos žmogaus idealas, tai yra, laisvas, doras, intelektualus, nepriekaištingos reputacijos žmogus. Pirmoji masonų ložė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įkurta 1776 m., Vilniuje. Tais pačiais metais Klaipėdoje įkurta ložė ,,Memphis“, kuri laikytina pirmąja dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Masonų draugija laikoma ne tiek slapta, kiek uždara. Yra dalykų, apie kuriuos nariai garsiai nekalba, pavyzdžiui, ritualus ar simbolius, ir šis nekalbėjimas siejamas su pasitikėjimu bei laikomas dorybe. Beje, masonai veikia iki šių dienų.

Draugijai buvo svarbus luomų apribojimų atsisakymas. Iš pradžių masonams priklausė aukščiausio socialinio sluoksnio atstovai – pasaulietiniai ir dvasiniai aristokratai, bet vėliau, propaguojant demokratines idėjas, draugijos sudėtyje atsirado įvairių luomų žmonių – miestiečių, mokytojų, gydytojų ir kitų profesijų atstovų. Pavyzdžiui, XIX a. pr. Įsrutyje veikusios ložės ,,Po Prūsijos ereliu“ sąrašuose šalia kunigų, rektorių ir leitenantų buvo galima rasti vaistininkų, patarnautojų ar kirpėjų. Ložės tapo puikia vieta telktis, megzti ir puoselėti pažintis. Draugijos narius vienijo bičiulystės ir brolystės saitai.

Karaliaučiaus masonų ložė buvo garsi, vienijo kelis šimtus to meto intelektualų. Joje buvo valdžios atstovų, pedagogų, spaustuvininkų. Kai kurie ložės „Po trimis karūnomis“ nariai buvo garsiųjų I. Kanto užstalės pokalbių dalyviai, jai priklausė ir žymiausias Kanto mokinys K. J. Krausas. Nors pats I. Kantas nebuvo masonas, jis stipriai veikė to meto intelektualus, studentiją ir šios ložės narius. Radau šaltinį, kuriame rašoma, jog ložėje „Po trimis karūnomis“ buvo švenčiama Karaliaučiaus universiteto įkūrimo 300 metų jubiliejinė sukaktis. Išlikusiame šventės aprašyme masonų draugija apibūdinta kaip „kilniausios draugystės ir bendravimo įstaiga“.

J. W. Goethe, kuris irgi buvo masonas, parašė recenziją L. Rėzos išleistam pirmajam lietuvių liaudies dainų rinkiniui „Dainos“ bei rekomendavo jį įsigyti visiems, besidomintiems liaudies poezija. Ar galima būtų teigti, kad masonų draugija prisidėjo prie lituanistinės veiklos? Kaip apskritai tai paveikė lietuvybės sklaidą?

Galėjo prisidėti. Ryšiais. Jie daug ką atrakino Rėzos veikloje. Rėza bendravo su K. Donelaičio bičiuliu J. G. Jordanu, kuris apie 1807-uosius metus jam perdavė „Metų“ rankraštį. Neatmestina prielaida, kad jie susipažino būtent per masonų draugiją. Archyviniai šaltiniai man patvirtino, jog masonams priklausė nemaža dalis spaustuvių atstovų. Rėzos leidybinėje veikloje svarbiausia buvo Hartungų dinastinė spaustuvė Karaliaučiuje – didžiausia, žymiausia lietuviškų knygų leidybos įmonė nuo XVIII a. Ji spausdino žinomų lietuvių raštijos veikėjų darbus bei turėjo įvairių privilegijų.

Tie ryšiai veikė visur. Per J. G. Šefnerį, kuris, kaip ir Rėza, priklausė tai pačiai masonų ložei, Rėza užmezgė pažintį su A. J. Penzeliu, 1818 m. paskelbusiu recenziją „Metams“. Per tarpininkus Rėza kreipėsi ir į Veimaro masonų ložės narį J. W. Goethe, tikėdamasis didesnės pirmojo lietuvių liaudies dainų rinkinio „Dainos“ sklaidos. Sunku įsivaizduoti, kad tais laikais taip paprastai galėjo vykti kreipimasis į tokį asmenį. Čia irgi pasitarnavo ryšiai.

Prisijungti prie masonų veiklos Rėzą galėjo paskatinti keletas aplinkybių. Pirmiausia, jo darbas Karaliaučiaus Pilies bibliotekoje, kurioje lankėsi visas tuometis Karaliaučiaus universiteto mokslinis elitas. Tą galėjo lemti ir studijų metais suformuota pasaulėžiūra ir, aišku, jo dėstytojų įtaka. Daugelis Karaliaučiaus universitete dėsčiusių asmenų buvo visuotinai pripažinti to meto švietėjai, kurių nemaža dalis priklausė ložėms.

Rėzai masonystė neabejotinai buvo svarbi. Jis teigė, kad masonystė yra visų mokslų mokslas, visų menų menas, visų mokyklų mokykla. Rėza buvo pasiekęs aukščiausiąjį meistro laipsnį ir ėjo svarbias oratoriaus pareigas. Vieni masonų draugijoje galėjo rasti karjerai naudingą socialinį tinklą, kiti stojo vedini dvasinių paskatų. Man regis, Rėzai buvo svarbūs abu dalykai.

Masonai daug dėmesio skyrė knygoms, siekdami šviestis kaupė bibliotekas. Draugijoje jis galėjo dvasiškai tobulėti, plėsti erudiciją, dalytis įvairia pasaulietine literatūra. Ložės istorijoje ir visuotiniame masonų žinyne Rėza minimas, kaip ištikimas masonų draugijos narys. Ten pabrėžtas jo indėlis į lituanistiką, išskirtas prieraišumas universitetui ir filantropinės veiklos apraiškos, kadangi po mirties savo turtą jis paliko studentų bendrabučio „Rhesanium“ steigimui ir išlaikymui. Yra žinoma, kad Rėza darė įspūdį ir kitiems ložės nariams.

Savo tyrimų metu lankėtės Prūsijos kultūros paveldo Slaptajame valstybės archyve ir Rusijos valstybiniame kariniame archyve. Kokios įdomios archyvinės medžiagos ten radote?

Aš į mokslinę apyvartą įvedžiau nemažą dalį naujų archyvinių šaltinių. Labai džiaugiausi radusi rankraštinį ložės paliudijmą, kad Rėza tikrai buvo ložės „Po trimis karūnomis“ narys. Įdomu buvo atrasti ir tarpukario archyvinį dokumentą, kuriame kitas Karaliaučiaus ložės narys citavo Rėzos mintis. Tai man padarė įspūdį. Prieiga prie pirminių šaltinių nebuvo lengva, archyvinės medžiagos paieškos – ne visada rezultatyvios: daug kas neišlikę, yra privačių kolekcininkų rankose. Kai kurie šaltiniai yra rankraštiniai, kiti – spausdinti. Gotikiniam šriftui perskaityti taip pat reikalingi įgūdžiai. Lietuvoje su masonų veikla Prūsijoje susijusios medžiagos nėra daug, todėl mano tyrimai vedė į užsienio atminties institucijas. Pati vertingiausia medžiaga buvo rasta Prūsijos kultūros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve Berlyne. Šita kelionė buvo labai sunki, pareikalavo daug jėgų, bet ją įveikiau ir tikrai tęsiu toliau.

Svarbu suprasti vien tai, kaip jam pasitarnavo masoniškieji ryšiai ir nepalikti to kultūriniame užribyje. Masonų draugija Martynui Liudvikui Rėzai buvo tarsi raktas, atrakinęs duris į lituanistinių leidinių sklaidą.