Vakaras Nidos uoste / M. Patašiaus nuotr.

Satyra apie Nidą įplieskė emocijų audrą: „Viskas brangu, viskas parduota, viskas apšikta kormoranų“

Nuomonės2025-07-07 8:27pagalNaujienų portalas „Kas vyksta Neringoje“

Populiarioje feisbuko grupėje „Mūsų Neringa“ vienas įrašas įplieskė didžiulę diskusijų bangą. Darius Dzin pasidalino satyriniu, kone poetiniu tekstu apie šių dienų Nidą. Sarkastiškas ir hiperbolizuotas stiliaus pasirinkimas sukėlė tiek palaikymo, tiek pasipiktinimo audrą.

Štai visas autoriaus tekstas, paskelbtas viešai:

„O, Nida, tu nuostabi! Auksinės kopos, kurias trypia minia už 50€ vartų mokestį, kormoranai baltais lietumis laisto mirštančias pušis, o šaltibarščiai ružavi kaip saulėlydis kainuoja dvidešimt eurų už dubenį. Jūra tvoskia 15 laipsnių karščiu, o Raketa neatplaukia, nes rūdija kažkur Kauno prieplaukoje lyg bendraamžis pensininkas pakaunės kolektyviniame sode. Taikos gatvės apartamentuose, kur 17000€ už m², bumsi elektroniniai ritmai, atvilnijantys iš griuvėsių greta Tapino buto, o mediniai takai veda per meilės scenas kopose. Vėjai neša smilkstančios žolytės kvapus iš festivalių, o rytais paplūdimys nusėtas stiklo šukėmis ir vakarykščių džiaugsmų liekanomis. Nuogalių karalystė – geriausias Europos nudistų pliažas – nebesutalpina visų norinčių išsivaduoti nuo drabužių ir pasididžiuoti viskuo, kuo gamta apdovanojo. Galima gyvent. Tik ne taip, kaip seniau. Viskas brangu, viskas parduota, viskas apšikta kormoranų. Bet saulė vis dar paskęsta jūroje ir kopos vis dar stūkso, nors ir aptvertos nuo poilsiautojų. O ten, kur buvo tyla, dabar festivalis šaukia: vasara atvyko pas mus! Tik ji kainuoja. Ir kvepia ne pušimis, o pinigais ir prakaitu.“

Šis tekstas, vos pasirodęs, akimirksniu susilaukė dešimčių komentarų ir šimtų reakcijų. Vieni vartotojai šią išraišką vadino tiesiog „talentingu tekstu, į kurį verta įsiklausyti“, kiti – piktinosi, jog tai esąs šmeižtas ir perdėta negatyvumo dozė, skirta atgrasyti nuo kurorto. Kai kas ironiją suprato kaip „nepavykusį eilėraštį“, o kai kas – kaip taiklią realybės karikatūrą. Palaikantieji autorių vadino jo žodžius taiklia satyra, kuri išryškina liūdną virsmą: nuo gamtos prie prestižo, nuo ramybės prie bumčikų. Kai kas netgi ragino nebevažiuoti į Nidą, jei ten viskas taip blogai, o kiti – priešingai – gėrėjosi tuo, kad, nepaisant visko, „saulė vis tiek leidžiasi į jūrą“.

Tarp skeptikų netrūko ir faktinių ginčų – žmonės tikino, kad šaltibarščiai tikrai nekainuoja 20 eurų, o apartamentų kainos – ne visiems aktuali realybė. Buvo ir tokių, kurie piktinosi prastu aptarnavimu, tačiau ne dėl pačios Nidos, o dėl konkrečių patirčių. Vieni ragino vykti į Juodkrantę, kur daugiau laukinės gamtos ir mažiau „bumčikų“, kiti prisiminė senus laikus, kai įvažiavimas kainavo 20 litų, o Nida vis dar buvo tyli.

Šalia ironijos, reakcijose matyti ir gilus emocinis ryšys su vietove. Komentarai, kuriuose žmonės gynė Nidą, buvo pilni sentimentų, meilės gamtai ir pabrėžimo, kad šis kraštas – unikalus, nepaisant komercijos, kainų ar festivalių. Kai kam satyra pasirodė žeidžianti, o kai kas autoriui priminė, kad Neringa – ne tik pajamos ir įvaizdis, bet ir UNESCO saugomas kraštovaizdis, gyva bendruomenė bei nepakeičiama Lietuvos pajūrio tapatybės dalis.

Galima drąsiai sakyti – šis tekstas atvėrė ne tik ironijos, bet ir meilės, ilgesio bei susipriešinimo sluoksnius. Tarp visko išryškėjo viena tiesa: Nida žmonėms – ne tik vieta, o būsena. Vieniems ji – šventovė, kitiems – brangus festivalis, tretiems – nostalgijos veidrodis. Bet abejingų nepaliko nei satyra, nei pati Nida.