Architektus ir architektūra besidominčius žmones šių metų rugsėjo 4-6 dienomis Nidoje subūrė rekreacinės architektūros savaitgalis „Zavišinės 2026“, Architekto Algimanto Zavišos labdaros ir paramos fondo iniciatyva surengtas jau 28-ąjį kartą.

Rugsėjo 4–ąją (penktadienį) Nidos KTIC „Agila“ renginys prasidėjo architekto-menininko Manto Maziliausko vaizdo kūriniu „Gaīlas Dwarris“ – linkėjimu iš anapus marių. A. Zavišos fondo pirmininkas, architektas Aurimas Baužys, cituodamas Neringos kultūros almanacho „Dorė“ sudarytojos R. Ravaitytės-Meyer mintis, paskutiniame leidinio numeryje atkreipė dėmesį: „Atskleidžiama, kaip A. Zavišos aistra buriavimui veikė požiūrį į Kuršių neriją ir jos architektūrą. Pasirodo, visa Kuršių nerija, Nida, buvo suprojektuota žvelgiant iš marių, iš jachtos. Kranto linija, siluetas nuo marių tapo vertybe.“

Renginio svečius ir organizatorius pasveikino Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis, mero pavaduotojas Narūnas Lendraitis, taip pat savivaldybės administracijos direktorius Egidijus Šakalys ir skirtingų skyrių specialistai. Šilčiausius linkėjimus susirinkusiesiems išsakė Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos pirmininkas, architektas Mantas Daukšys, KTIC „Agila“ atstovė Aušra Feser ir Kuršių nerijos nacionalinio parko atstovai.

Padėkota visiems susirinkusiesiems, partneriams ir rėmėjams, kurių indėlis ypač reikšmingas.

Toliau programoje – forumas-diskusija „Rekreacinės Neringos architektūros skaitymai“, kuriame, moderuojant A. Baužiui, Neringos architektūra buvo „skaitoma“ iš skirtingų perspektyvų – architektūros, kraštovaizdžio, urbanistikos, kultūros paveldo ir vietos bendruomenės.

Žurnalistas, kraštotyrininkas ir Kuršių nerijos tyrinėtojas Denisas Nikitenka pristatė temą „Neringos architektūros metamorfozės“ ir siekė atskleisti Kuršių nerijos architektūros virsmus bei daugiasluoksnę istoriją, taip pat pakalbėti apie dar prieškariu atsiradusią takoskyrą tarp moderniosios ir tradicinės, etninės architektūros. Po pranešimo – pasivaikščiojimas po Nidos kurortą, analizuojant mažosios architektūros elementus, neatsiejamus nuo kraštovaizdžio, kultūrinio peizažo ir urbanistinio paveikslo: žvejų namų puošmenas – lėkius, žirgelius, vėjalentes, langines, taip pat vėtrunges ir mįslinguosius krikštus.

Pasivaikščiojimo metu – akimirka architekto Jurgio Algimanto Zavišos atminimui (1935–1998) Nidos etnografinėse kapinėse.

Sugrįžus į „Agilą“, urbanistas, fotografas ir menininkas Valdas Jencius pristatė vaizdo projektą „Neringa. Vizualiniai skaitymai“.

Toliau programoje – architekto Jono Žukausko bei Neringos miško architektūrą tyrinėjančio NMA meno, architektūros ir tyrimų kolektyvo atstovo pristatymas „Miškas kaip liudininkas“.

Istorikas, Klaipėdos universiteto profesorius dr. Vasilijus Safronovas pristatė įžvalgas tema „Civilizuoti ir išsaugoti. Du pasakojimai apie Kuršių neriją“:

Nerija kaip pasaulio dalis, kuri nenusipelnė užkampio statuso. Ji turi būti plėtojama ir atitikti europiečiams priimtinus pažangos standartus – gyventi ar poilsiauti čia turi būti patogu.

Nerija kaip superautentiška, trapi aplinka, kurioje verta išsaugoti, puoselėti ar net atkurti viską, kas, mūsų akimis, formuoja šios pasaulio dalies autentiškumą.

Architektas urbanistas, Neringos vyriausiasis architektas Laimonas Bogušas kėlė klausimus ir ieškojo atsakymų remdamasis praktine patirtimi temoje „Architektūros skaitymai: architektūra de jure vs. architektūra de facto“.

Penktadienio programos kulminacija – Lietuvos architektų sąjungos ir A. Zavišos fondo konkurso „Geriausias 2025 metų rekreacinės architektūros kūrinys“ (toliau – Konkursas) nominantų pristatymas ir laureato apdovanojimas. Konkurso komisiją sudarė architektai Gintaras Balčytis, Ramunė Staševičiūtė, Asta Kiaunienė, Gustė Kančaitė ir Tadas Jonauskis.

Komisijos pirmininkas, architektas G. Balčytis, pristatė konkurso nominantų vertinimo procesą. Ne kartą buvo akcentuota ir pasidžiaugta konkursui pateiktų darbų gausa bei profesionalumu.

Konkurso-parodos skaitmeninis leidinys: Geriausias 2025 metų rekreacinės architektūros kūrinys. Paroda-konkursas by LAS KAO - Issuu.

Vertinimui pateikta 15 konkurso nominantų, iš kurių 5 sulaukė daugiausia komisijos dėmesio ir aukščiausių įvertinimų. Toliau, atsitiktine tvarka, pateikiamos apibendrintos komisijos narių įžvalgos apie penkis architektūros kūrinius:

Muziejus Šeduvoje. Rainer Mahlamäki, Jonas Audėjaitis, Augustas Audėjaitis, Martynas Martišius, Michail Železniak, Giedrė Lapinskaitė, Gabija Pekūnaitė, Dmitrij Bogatyriov, Augusta Daunytė, Žilvinas Kliūčius.

„Tobulas kūrybinis produktas su unikalia architektūra, nuoseklia koncepcija ir aiškiai jaučiama vienijančia architektūros jėga, originalia menine – architektūrine išraiška, apibendrinančia įvairios srities specialistų komandos įžvalgas“.

„Jautru aplinkai, jautru atminčiai, jautru pasakojimui, jautru detalėms, jautru ...“.

„Kūrinys savo lygiu net sunkiai telpa į šio konkurso ribas. Jis jau yra toks kaip „meteoras“ – tarptautiniu mastu pastebėtas ir įvertintas kūrinys. Labai imponuoja tai, kad dėmesys skirtas absoliučiai viskam – ne tik pačiai architektūrai ar ekspozicijai, bet ir mažiausioms detalėms: medžiagoms, šviesai, grafikai, raktui, spynai, šriftui.

Lauke – pieva, kuri nėra dekoratyvi tiesiogine prasme. Ji gali pasirodyti net kiek laukinė ar „neravėta“, bet mes suprantame, kad tai sąmoningas sprendimas. Ir būtent tame yra stiprybė – natūralumas čia nėra atsitiktinis, jis apgalvotas. Pieva, takai, mažoji architektūra, fontanas, visi aplinkos elementai veikia kartu ir kuria labai vientisą visumą“.

„Muziejus darniai pratęsia Šeduvos miestelio erdves ir kuria išskirtinį traukos centrą miestelio pakraštyje. Sutvarkyto parko ir gamtinės aplinkos apsuptyje įkomponuotas muziejaus pastatas kuria skirtingo charakterio erdves. Pastato vidaus, ekspozicijos ir išorės erdvės apsijungia netikėtose ir sąmoningai parinktose vietose, iš pastato vidaus atsiveriantys kraštovaizdžio vaizdai sustiprina pačią ekspoziciją ir istorijos naratyvą. Naujas parkas turi savo charakterį, kuris išreikštas tiek ir augalais tiek ir mažosios architektūros elementais“.

Gamtos terapijos centras Bezdonyse. Arūnas Liola, Greta Gulbinskė, Rolandas Liola, Edgaras Neniškis.

„Nepriekaištingai atliktas rekreacinės architektūros darbas“.

„Šitame projekte man labiausiai patinka pati idėja – lėtas gyvenimas, atsitraukimas nuo kasdienybės ir buvimas gamtoje. Tai komercinis objektas, bet jis nebando imponuoti prabanga ar skatinti vartojimo. Atvirkščiai – visa architektūra tarsi siūlo nurimti, sumažinti tempą ir pabūti su savimi bei gamta. Architektūra čia nėra demonstratyvi. Ji santūri, žmogaus mastelio, su regioninės architektūros nuotaika, bet ne tiesioginiu jos kopijavimu. Tūriai suskaidyti taip, kad kompleksas labiau primena mažą gyvenvietę miške, o ne didelį sveikatingumo centrą. Dėl to jis labai natūraliai įsilieja į aplinką ir su ja nekonkuruoja. Vertinu ir tai, kaip nuosekliai sukurta visa patirtis – vidiniai kiemai, galerijos, medžiagos, vaizdai į mišką, vidaus ir lauko ryšys. Čia svarbi ne atskira graži detalė, o visas jausmas. Man tai nėra penkių žvaigždučių SPA prabanga – daug įdomesnė yra užsakovo ir architektų pastanga sukurti vietą, kur žmogus gali komfortiškai atsijungti nuo kasdienybės“.

„Plane sąmoningai griežtų, funkciškai logiškų formų kūrinys, disonuojantis su tūrių dinamika, kas būdinga gamtinei aplinkai. Rezultatas: jaukus, funkciškai visiškai suvaldytas, estetiškas kūrinys su atvertomis perspektyvomis gamtinei aplinkai, pilnai atliepiantis pastato funkciją“.

„Gamtos apsuptyje esantis centras kuria nepertraukiamą gamtos ir pastato ryšį. Pasirinktas koncentruoto ir kompaktiško pastato sprendimas leidžia neperkrauti aplinkos. Gan lakoniška architektūra nedominuoja. Aplink visą pastatą suprojektuota galerija ir vidinis kiemas kuria skirtingo charakterio erdves ir nepertraukiamą ryšį su lauku ir aplinka“.

Autobusų stotis Panevėžyje. Rolandas Palekas, Dalia Uogintė, Bartas Puzonas, Alma Palekienė, Karolina Burbaitė, Ugnė Morkūnaitė, Justina Lenauskienė.

„Netikėtai, bet labai meniškai įkomponuotas miesto infrastruktūros objektas, sukurtas taip, kad tampa unikaliu objektu, (miesto vizitine kortele), vienijančiu padrikas aplinkines urbanistines struktūras“.

„Sudėtinga stoties sklypo aplinka yra gerai suvaldyta – sukurtas aiškus traukos centras, kuris yra funkcionalus, bet turi ir stiprią estetinę išraišką. Kontrastuojanti architektūra su aplinka neleidžia pasimesti chaotiškoje aplinkoje, išskiria ir pabrėžia visuomeninę funkciją, formuoja skirtingas erdves, neapsimetinėja. Stoginės neužgožia erdvės bet atlieka praktinę funkciją, identifikuoja skirtingas erdves. Vidaus ir lauko erdvės persipina tarpusavyje ir būnant viduje ar lauke jauti vienos erdvės tęstinumą“.

„Originalus sprendimas transporto mazgą pavertęs „žalia stotele“ pačiame miesto centre“.

Estrada Alytuje. Loreta Janušaitienė, Elena Damaševičiūtė, Marius Šlančius.

„Mažas objektas su didele meile kontekstui, detalėms, istorijai...“.

„Šitą objektą pirmiausia vertinu kaip labai stiprų skulptūrinį architektūros gestą. Man jis nėra tik pavėsinė ar estrada – labiau erdvinė skulptūra, kuri atsiranda parke ir pakeičia pačios vietos suvokimą. Žiūrint į betoną, jo plastiką, angas aplink medžius ir patį santykį su aplinka, man atsiranda Carlo Scarpa asociacija. Ne tiesioginio citavimo prasme, bet tuo jautrumu medžiagai, detalei ir tam, kaip architektūra gali labai tiksliai įsiterpti į esamą vietą. Čia betonas nėra sunkus ar grubus – jis gana lengvai „praslysta“ tarp pušų, o patys medžiai tampa architektūros dalimi. Patinka, kad objektas neprivalo būti vien praktiškas. Gal parkas ir galėjo egzistuoti be jo, bet atsiradus šitam objektui atsiranda naujas traukos taškas, nauja patirtis. Toks savotiškas „drugelio efektas“ – vienas gana nedidelis architektūrinis gestas pakeičia vietą ir sukuria norą specialiai atvažiuoti jo pamatyti. Todėl man čia svarbiausi kriterijai yra formos originalumas, tektonika, medžiagos ir aplinkos ryšys bei labai jautrus santykis su esamais medžiais ir parku“.

Poilsio namai Juodkrantėje. Gintautas Vieversys, Loreta Volungevičienė, Gina Vieversytė.

„Puikiai atlikta sovietmečio rekreacinio objekto rekonstrukcija, išryškinusi geriausias to laikotarpio rekreacinės architektūros estetinius ir landšaftinius pasiekimus“.

Diskusijų metu komisijos nariai nagrinėjo, vertino, palygino atrinktus darbus ir priėmė sprendimą dėl „Geriausias 2025 metų rekreacinės architektūros kūrinys“ laureato. Vienbalsiai nutarta:

Geriausias 2025 metų rekreacinės architektūros kūrinys – Muziejus Šeduvoje „Dingęs Štetlas“.

Autoriai: Rainer Mahlamäki, LMA (Suomija), Jonas Audėjaitis, Augustas Audėjaitis, Martynas Martišius, Michail Železniak, Giedrė Lapinskaitė, Gabija Pekūnaitė, Dmitrij Bogatyriov, Augusta Daunytė, Žilvinas Kliūčius, S2A (Lietuva)

Apdovanojimo laureatui autorius architektas Aurimas Baužys.

Rugsėjo 5-ąją (šeštadienį), po „tradicinės žuvienės“, geografė ir Kuršių nerijos gidė Aušra Feser vedė ekskursiją „Nida ir jos architektūrinis-kultūrinis skaitymas“, kurioje ypatingas dėmesys buvo skiriamas architekto Herberto Reissmanno kūrybai Nidoje.

Rugsėjo 6-ąją (sekmadienį) – asmeniniai Neringos skaitymai ir renginio dalyviai buvo kviečiami fiksuoti mintis, garsus, vaizdus ir potyrius bei dalytis jais kaip rekreacinės architektūros temą papildančiomis refleksijomis. Dėkingi atsiliepusiems ir tai publikuojama A.Zavišos fondo Facebook paskyroje.

Organizatoriai: Architekto Algimanto Zavišos labdaros ir paramos fondas. Iniciatyvinė grupė Jurgita Raišutienė, architektai Aurimas Baužys ir Gerda Antanaitytė.

Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba; Neringos savivaldybė. Rėmėjai, partneriai: Lietuvos architektų sąjunga; Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija; Nidos kultūros ir turizmo informacijos centras „Agila“; Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija; PAROC; LEMORA; TYVEK.