Apie Kuršių nerijos kultūrą, gyventojus, gamtą ir šio krašto ypatumus jau 16 metų pasakoja Neringos kultūros almanachas „Dorė“. Pavadintas anksčiau Kuršių mariose plaukiojusiu žvejų laivu, leidinys aktyviai nardo po vietos kultūros gelmes.

Kultūros leidinio idėja užgimė 2010-aisiais. Tuo metu Neringos savivaldybės leidybos komisija sulaukdavo nemažai žmonių prašymų, išleisti jų parašytas knygas. Komisijai priklausė ir tuometinė „Klaipėdos“ korespondentė Neringoje R. Ravaitytė-Meyer. Po diskusijų nutarta leisti metinį almanachą, kad vietiniai turėtų kur skelbti savo kūrybą. Taip atsirado „Dorė“. Pirmuoju jos redaktoriumi tapo mokytojas lituanistas Kęstutis Subačius, iš Vilniaus atvykęs į Kuršių neriją kelerių metų rezidencijai. Jam išvykus leidinio vairą perėmė Raimonda.

„Teko pasukti galvą, kur rasti originalią literatūrą rašančių žmonių, juk žiemą Kuršių nerijoje lieka gal tik du tūkstančiai gyventojų“, – mena ilgametė „Dorės“ redaktorė ir sudarytoja R. Ravaitytė-Meyer. Nuo literatūrinės tematikos netrukus ji ėmė koncentruotis į vietos istoriją.

„Dirbdama žurnaliste supratau, kad mes nežinom šio krašto istorijos. Ėjo 2010-ieji, kai garsios knygos apie Kuršių neriją dar nebuvo parašytos. Reikėjo pasidarbuoti iš peties!“, – kalbėjo ji. Gilintis į vietos istoriją redaktorę paragino ir Juodkrantės kaimynė istorikė Nijolė Strakauskaitė, akcentavusi, kad šis kraštas kelia daug klausimų, o atsakymų į juos nėra, nes neatlikti moksliniai tyrimai.

Žengusi į kultūros atminties lauką pašnekovė pirmiausia ėmė rinkti sakytinę istoriją, užrašinėti žmonių atsiminimus.

„Bet pavėlavau bent dešimtmetį. Dauguma senųjų gyventojų jau buvo iškeliavę į amžinybę. Prieškariu gimusių gyventojų dabar beliko vos viena, o gimusių pokariu – irgi nedaug. Kai kas nors Preiloje prasitaria, kad žuvį gaminti ar ką kito išmoko iš kuršininkų, iškart susidomiu ir imu tardyti“, – atskleidė pašnekovė.

Nors kultūros almanachas yra nišinis leidinys, tačiau jį jau pamėgo Kuršių nerijos poilsiautojai, kasmet skubantys pasklaidyti naujausio almanacho puslapius ir papildyti savo žinias apie unikalų šalies kampelį. Kai kurie šį leidinį net kolekcionuoja šeimos bibliotekose.

Almanacho leidėjas – Neringos savivaldybės Viktoro Miliūno viešoji biblioteka. Leidinyje kasmet gvildenama po keliolika temų, tekstus dažniausia rengia vis kiti autoriai. Naujausioje, 2025 m. pabaigoje išleistoje „Dorėje“ (Nr. 13) iš penkiolikos autorių net dešimt yra debiutantai.

„Gaudau žmones, kaip žvejas žuvis. Pamatau raštingą, komunikuojantį žmogų ir prašau, kad ką nors parašytų „Dorei“, – atskleidė Raimonda.

Leidiniui tekstus rengia vietos gyventojai, taip pat atvykėliai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, kitų miestų. Tai mokslininkai, istorikai, muziejininkai, architektūros tyrėjai, menotyrininkai, taip pat menininkai, literatai. Ilgametės leidinio autorės – istorikė Nijolė Strakauskaitė ir muziejininkė Edita Anglickaitė-Beržinskienė.

Žvilgtelkime į naujausią numerį. Jame rašoma apie Martyno Liudviko Rėzos metus, apie 25 metų Kuršių nerijos priklausymo UNESCO sukaktį, pristatomas neseniai Pervalkoje atsiradęs Bitininkų takas, kalbantis apie prieš 50 metų 30 arų miško teritorijoje veikusį mokslininko Jono Balžeko įkurtą Lietuvos žemdirbystės instituto izoliacinį bičių punktą, taip pat leidinyje atskleidžiama, kad į Europos kino kultūros lobyną įtrauktoje Kuršių nerijoje jau nufilmuota daugiau kaip 300 filmų, skelbiamas tekstas apie architekto, buriuotojo Algimanto Zavišos (1935-1998) darbus Nidoje, beje, jo laiko architektūrą prof. Marija Drėmaitė vadina „zavišizmu“.

„Atskleidžiama, kaip A. Zavišos aistra buriavimui veikė požiūrį į Kuršių neriją ir jos architektūrą. Pasirodo, visa Kuršių nerija, Nida, buvo suprojektuota žvelgiant iš marių, iš jachtos. Kranto linija, siluetas nuo marių tapo vertybe. Paaiškėja, kodėl A. Zaviša vadinamas Nidos Hemingvėjumi“, – kalbėjo R. Ravaitytė-Meyer.

Naujausios „Dorės“ viršelyje naudojama Andriaus Repšio fotografija iš serijos „Balti medžiai“, pasakojanti apie juoduosius kormoranus.

Pašnekovė atkreipė dėmesį į aktyvų kultūrinį gyvenimą Neringoje, išskirtinius Thomo Manno, „N žemės“ ir „Baltijos bangos“ festivalius, vykstančius jau daugybę metų.

„Kultūrinis gyvenimas Kuršių nerijoje nepaprastai intensyvus ir aukšto lygio. Palyginus su tuo, kai pradėjau čia dirbti žurnaliste prieš 35 metus ir dabar – tai kardinalūs pokyčiai! Jei ir kitose srityse būtų tokie pasiekimai, galėtume sakyti, kad per 36 Nepriklausomybės metus padarėme labai daug“, – teigė R. Ravaitytė-Meyer.

Kuršių nerijoje ji gyvena jau daugiau kaip 35 metus: Juodkrantėje – 12 metų, Nidoje – trejus, o Preiloje – daugiau nei 20 metų.

„Preila turbūt yra mano paskutinė stotelė, iš kurios jau niekur nebevažiuosiu. Čia mano pažadėtoji žemė, vieta kuri mane prisišaukė. Tai labai mylima ir labai harmoninga vieta, likusi gal paskutine, primenančia ankstesniąją Kuršių neriją: su unikaliu užstatymu, kaimišku gyvenviečių charakteriu. Preila yra mano mikropasaulis, iš kurio aš žvelgiu į didįjį pasaulį“, – teigė R. Ravaitytė-Meyer.

Leidinio „Dorė“ sudarytoja ir redaktorė R. Ravaitytė-Meyer atskleidė, kad maždaug už pusantrų metų ketina eiti į pensiją ir kol kas nemato, kam galėtų perduoti atsakingą almanacho rengimo darbą.

„Paliksiu penkiolika „Dorių“, gausis stora knyga. Tai bus mano indėlis į kultūros atminties tyrinėjimus Kuršių nerijoje. Bet, didelių planų nekuriu, nes žmogus planuoja, o Dievas – juokiasi“, – sakė pašnekovė. Dar vienas darbas – Preilos bibliotekai ji ketina perduoti interaktyvią istorinę medžiagą, parengtą iš ilgus metus kauptos sakytinės istorijos.

Anot „Dorės“ sudarytojos ir redaktorės, tyrinėjimams šis kraštas labai palankus, darbuotis čia įdomu ir prasminga.

„Neseniai geografė Aušra Feser vedė ekskursiją apie dingusius Nidos pastatus. Iškart kilo klausimai: o kodėl jie dingo, kas juos nugriovė? Ir tų klausimų šiame krašte galybė, čia dar daug netyrinėtų temų”, – ne kartą įsitikino R. Ravaitytė-Meyer ir pridūrė, kad gilinantis į šio krašto istoriją pravartu mokėti vokiečių kalbą.

Kelerių metų bėgyje Preilos bibliotekoje ketinama steigti mokslininko, teologo Martyno Liudviko Rėzos rezidenciją, kurioje galės reziduoti Kuršių nerijos tyrinėtojai, mokslininkai. Jie galės bendrauti su vietiniais, rinkti medžiagą, rengti temas ir dalintis neįtikėtinais atradimais su visa Lietuva bei pasauliu.

„Dorių“ archyvą galima rasti čia.