Nidos uoste iš kito vandens transporto išsiskiria kuklus medinis laivas „Kuršis”. Dar XX a. pradžioje tokių laivų mariose plaukiodavo bent 300, palaipsniui jie nunyko, kol pagal senuosius brėžinius tautodailininko Eduardo Jonušo ir inžinieriaus Henriko Mališausko atkurtas kurėnas 1993 m. vėl pradėjo savo kelionę. Vieną karštą vasaros dieną kurėne „Kuršis” bures tvarko ką tik į krantą parplaukę Sofija ir Aurelijus Armonavičiai. Jau 17 metų jie plukdo poilsiautojus iki Didžiosios kopos palydėti saulę, siūlo pasižvalgyti į nuostabų gamtos kampelį iš vandens ir pristato senąsias žvejų tradicijas. Trumpam pokalbiui jie pakviečia, žinoma, į kurėną. Pro akis nepraslysta užrašas ant Aurelijaus marškinėlių: „Vėjo! Vėjo, Vėjo!” – tai garsus buriuotojų palinkėjimas.

Šildant vasaros saulei Sofija ir Aurelijus Armonavičiai papasakoja kurėno istoriją ir atskleidžia, kaip patys sumąstė jį prižiūrėti bei plukdyti žmones.

S.: – Aš gimiau Klaipėdoje, po studijų pradėjau plaukioti burlente, kad priprasčiau prie vandens. Vanduo mane lydėjo kasdien. Atgavus Nepriklausomybę su vyru tapome gidais, dirbome Kuršių nerijoje. Su kurėnu kartu keliaujame ir jį prižiūrime nuo 2009-ųjų.

A.: – Baigiau Klaipėdos jūreivystės mokyklą, vanduo, laivai man visada buvo prie širdies. Kai vyko Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimas, istoriniai mediniai šalies laivai suplaukė į Jūros šventę Klaipėdoje, atvykome ir mes. Kasmet ėmėme dalyvauti ir tradicinių istorinių laivų regatoje „Burpilis“. Plukdydami laivu keliautojams pasakojame vietinių žvejų gyvenimo tradicijas.

S.: – 1993 m. birželio 12 d. ši burvaltė buvo pirmą kartą nuleista į vandenį, ta diena laikoma jo gimtadieniu, taigi, jam jau 33-eji.

A.: – Tai tradicinis kuršių žvejybinis laivas, jį per 2,5 metų pagal brėžinius ir detalius aprašymus iš Vokietijos Brėmerhafeno muziejaus atkūrė tautodailininkas Eduardas Jonušas su laivų statybos inžinieriumi Henriku Mališausku. Tai pirmasis po Antrojo Pasaulinio karo pastatytas kurėnas. Viduramžiais ir iki pat XX a. vid. mariose plaukiojo šimtai kurėnų, o dabar tokio modelio laivų mariose beliko vos keli: šis Nidoje, vienas Lietuvos jūrų muziejuje ir vienas Šturmų gyvenvietėje. „Kuršį” pastatė pirmą. Apskritai, Lietuvoje medinių kurėno replikų yra gal devyniolika, jų galima rasti Kėdainiuose, Trakuose ir kt.

Kurėnas „Kuršis” priklauso šviesaus atminimo tautodailininko E. Jonušo žmonai Vitalijai Teresai Jonušienei, o mes tik prižiūrime jį ir plukdome žmones, taip tęsiame Kuršių nerijos laivybos tradiciją. Šią misiją palaiko Neringos savivaldybė. 2009-aisiais baigėsi sutartis su senuoju kapitonu, svarstyta laivą palikti ant kranto, kaip eksponatą, nes reikėjo remontuoti, o lėšų stigo. Su žmona dirbome turizmo srityje, tad nutarėme jį perimti. Jonušams prižadėjome, kad laivą prižiūrėsime, tvarkysime ir juo plaukiosime. Pažado nuoširdžiai laikomės.

Šio kurėno ilgis – 12 m, tiek pat siekia ir stiebas. Laivas pastatytas iš ąžuolo, tik jo dugnas pušinis, o stiebas eglinis, nes eglė geriau lankstosi. Tokios burvaltės pastatymas (mediena ir darbas) kainavo tiek, kiek pastatyti žvejo namą. Nepigu, ne visi žvejai galėjo sau tą leisti.

A.: – Kurėnas turi savo istoriją ir vertę. Jį atkūrusiam tautodailininkui E. Jonušui rūpėjo, kad kažkada Kuršių marios buvo pilnos tokių laivų, o po kurio laiko jie visi dingo. Jis neįsivaizdavo, kaip Kuršių nerija, marios gali būti be kurėno! Prieš 35 metus dar nebuvo nei vieno kurėno, o dabar kurėnu turime galimybę plaukioti mes, tai įpareigoja.

S.: – E. Jonušas sakė: „Ačiū tiems žmonėms, kurie čia gimė ir su šia žeme suaugo.”. Kaip padėką šiems žmonėms jis kurėną ir pastatė. Plaukiodami šiuo laivu mes toliau palaikome kuršių tradicijas, tęsiame jų istoriją, tai labai svarbu.

A.: – Anksčiau Kuršių nerijoje nebuvo normalaus kelio, žmonės keliaudavo karietomis, vežimais, dviračiais ar pėsčiomis, o pagrindinis susisiekimas vykdavo mariomis. Keleiviai plaukdavo garlaiviais, o vietiniai gyventojai ir žvejai – kurėnais. Vietiniai šiais laivais plaukdavo vieni pas kitus į kaimelius, į bažnyčią, pas gimines ar turgų, taip pat – parsigabenti šieno gyvuliams. Nidoje anksčiau augino karves, arklius, o pievų nebuvo, tad gyventojai šieno plaukdavo į žemyną, pvz., Šilutės turgų. Atplaukę jie gyvendavo kurėnuose ar palapinėse. Žvejai žuvimi prekiaudavo irgi iš kurėnų. Senose nuotraukose matyti, kad žymūs turgūs buvo Šilutėje, Klaipėdoje.

S.: – Taip pat ir Karaliaučiuje, bet ten būdavo sunkiau pakliūti, nes nėra marių, o upėmis kurėnas nelabai paburiuoja, reikia tempti. Upėmis dažniau plaukiodavo vytinės.

A.: – Kaip ir dauguma, plaukiame prie Didžiosios (Sklandytojų) kopos, ten gražiausia. Kai yra norinčiųjų, plukdome į kitą pusę – link Bulvikio rago. Pasirodome šventėse, tik ne visada pavyksta į jas nuplaukti, nes reikia gero oro, jei audra – nerizikuojame nei laivu, nei savo gyvybėmis. Neseniai buvome Pervalkoje, nuo Žirgų rago paėmėme vienos įmonės keleivius, laive jie valgė žuvienę, paskui dar palenktyniavome su kitais laivais, pamokėme keleivius, kaip gelbėti žmogų, jei netyčia iškristų už borto. Taip diena ir praėjo.

S.: – Dažniausi klientai užsieniečiai, ne tik vokiečiai, bet ir atvykėliai iš kitų šalių – daug kalbančiųjų angliškai, rusiškai. Plaukia paprasti turistai, taip pat meno žmonės, fotografai, besidomintieji istorija. Plaukė ir jaunieji – jie susituokė šiame laive. Oficialiai turėjome penkias vestuves kurėne. Šią ypatingą dieną su jaunaisiais plaukiame link buvusios ešerinės, prie molo, ten visi svečiai jau laukia su dovanomis, šampanu, mes prisišvartuojame prie kranto ir atstovas iš savivaldybės pradeda santuokos ceremoniją, vyksta civilinė metrikacija. Jei vėjas neleidžia plaukiame į senojo kaimo pusę ir ceremonija vyksta ten.

A.: – Kartą prie Didžiosios kopos prasidėjo vestuvių ceremonija ir kol ją užbaigė, atsidūrėme marių vidury, be burių. Buvo toks didžiulis vėjas, mus taip stipriai nešė! Bet ceremonijos juk nenutrauksi, o ji vyko su eilėmis, pasakojimais, parašais laive. Svarbiausia, kad viskas baigėsi laimingai.

A.: – Aš esu šiporius (kurėno vedlys), vairuoju, rūpinuosi varikliu, burės pakėlimu, o ji sunki, nelabai slysta, kliūna, tad Sofija ją taiso, kad neužkliūtų. Pradedant kelionę Sofijos darbas būna atsistumti nuo kranto, o mano – deramai vairuoti, kad saugiai praplauktume pro kitus laivus.

S.: – Istoriją apie kuršių gyvenimą keliautojams pasakojame abudu. Kalbame lietuviškai, vokiškai, rusiškai, o Aurelijus dar moka ir gestų kalbą.

A.: – Telpa daug, bet pramoginiuose laivuose leidžiama plukdyti tik iki dvylikos keleivių. Bet jei pastoviai su dvylika keleivių plaukiotume – nežinotume, kur pinigų dėti!

S.: – Kad ir keli susirenka žmonės, vis tiek plukdome.

– Papasakokite, kokių nuotykių patyrėte plaukdami kurėnu?

S.: – Prieš porą metų Lietuvoje buvo labai didelė audra. Grįžinėjome iš Jūros šventės, iš „Dangės flotilės". Iki Juodkrantės mūsų plaukė daugiau, paskui visi išlipo ir likome tik dviese. Kadangi nenorėjome palikti laivo dar dviem dienoms audroje vieno, kad jį daužytų į krantinę, nutarėme plaukti į Nidą. Išplaukėme, buvo dulksna, rūkas, truputį lijo, nieko nesimatė, aplink lingavo bangos, o prie Bulvikio rago sukilo stiprus vėjas, plėšte plėšė mūsų burę. Bet, ačiū Dievui, tada grįžome laimingai, sveiki.

A.: – Daugiau per tokias audras stengiamės nebeplaukioti, nes laivas per posūkį ar gūsį palinksta, kyla grėsmė.

S.: – Beje, regatose dalyvaujame ir esant stipresniam vėjui, bet su keleiviais nerizikuojame.

A.: – Svarbiausios metų varžybos – istorinių medinių laivų „Burpilio” regata, šįmet ji vyko 14-tą kartą ir buvo dedikuota 250-osioms pamario kultūros tyrėjo Martyno Liudviko Rėzos gimimo metinėms. Regatoje būna ir Eduardo Jonušo garbei skirtas etapas. Etapas iš Nidos į Kintus skirtas E. V. Berbomo garbei, kuris įvedė vėtrunges, trečias etapas veda iš Kintų į Juodkrantę, o ketvirtas – iš Juodkrantės į Klaipėdą, jis dedikuotas Jūros šventei.

Įspūdinga dalyvauti Jūros šventėje vykstančioje „Dangės flotilėje", mus papuošia vainikais, prisijungia folkloras, Klaipėdoje pakyla tiltai ir plaukiame į Dangės upę, ten tampame gražia Jūros šventės dalimi.

A.: – Maždaug nuo 10 val. ryto iki 22 val. vakaro, būna, kad ir 22.30 val. ateina, kol susitvarkome.

A.: – Patalpa nedidelė, bet įmanoma ir gyventi. Kai plaukiame į regatą, kažkuris laive gali miegoti. Dabar toje erdvėje daug ko prikrauta: gelbėjimosi liemenės, pompos, akumuliatorius, tai užima vietos. Daiktus išėmus ten drąsiai tilptų 3-4 žmonės. Juk anksčiau į marias kurėnu išplaukdavo trys vyrai: du dirbdavo – žvejodavo, o vienas ilsėdavosi.

– Kaip įsivaizduojate savo ateitį, ar kurėnu plaukiosite visą gyvenimą?

A.: – Ateitis tokia: neaišku, kas pirmas palūš – laivas ar mes. O mes nusiteikę ryžtingai! Kurėnas visur rodomas kaip Nidos simbolis, juo plukdyti žmones mums didelė garbė ir laimė.

S.: – Kol jėgos leis, tol mus tikrai rasite čia – istoriniame kurėne!