Vos tik ištuštėja Neringos paplūdimiai ir išvyksta paskutiniai poilsiautojai, miestą perima kiti „gyventojai“ – šernai. Rudeniui prasidėjus, jie vėl užplūsta Nidos ir Juodkrantės gatves, knisa vejas, drasko konteinerius ir ramiai vaikšto po centrą. Gyventojai sako – tai kasmet pasikartojantis reiškinys, apie kurį žiniasklaida rašo jau daugiau nei penkiolika metų.

Pastarosiomis dienomis socialiniuose tinkluose kilo karšta diskusija dėl šernų pasirodymo Neringoje. Žmonės pasidalijo dviem aiškiomis nuostatomis – vieni ragina padėti, kiti sako, kad tai neišvengiama gyvenimo gamtoje dalis.

Dalis komentatorių pabrėžia, jog gyventojai prašo pagalbos ne todėl, kad nekenčia gyvūnų, o todėl, kad situacija tapo nebekontroliuojama. Jų teigimu, šernų populiacija anksčiau buvo valdoma, o dabar žvėrys pasirodo kone kasdien, išknisa kiemus ir kelia pavojų keliuose. Žmonės primena, kad Neringoje daugelis tvarkosi savo aplinką, gyvena atsakingai, tačiau laukinių gyvūnų gausėjimas kelia vis daugiau rūpesčių.

Kita dalis komentatorių tvirtina, kad gyvenant tokioje vietoje kaip Neringa reikia suprasti jos gamtinį kontekstą. Čia šernai, lapės ar bebrai buvo visada – tai natūrali aplinkos dalis. Jie ragina gyventojus prisitaikyti prie gamtos, o ne kovoti su ja, primindami, kad būtent dėl šio artumo prie laukinės gamtos Neringa išsiskiria savo žavesiu.

Diskusijoje netrūko emocijų ir ironijos. Vieni pyko, kad žmonės, apsigyvenę miško apsuptyje, dabar reikalauja „iškeldinti“ gyvūnus, kiti atsakė, jog toks požiūris rodo visišką abejingumą problemos mastui. Atsirado ir siūlymų ieškoti kompromisų – pavyzdžiui, aptverti dalį teritorijų ar imtis kitų praktinių sprendimų, tačiau dauguma abejoja, ar tai neprieštarautų pačiai Neringos dvasiai.

Dar 2008 metais portale „Delfi“ publikuotas straipsnis „Neringą apniko šernai“ perspėjo, kad laukiniai gyvūnai „vis dažniau braunasi į Nidos miestelį, knisa gėlynus ir kelia pavojų vairuotojams“. Tame pačiame tekste rašoma, jog vietos gyventojai net „riša konteinerius prie stulpų, kad šernai jų neverstų ir nedraskytų“ – situacija, kuri iki šiol pasikartoja kasmet.

Tais pačiais metais rašė, kaip gyvūnai „iškniso stadiono veją, sugadino gėlynus ir įlindo net į mokyklos teritoriją“. Straipsnyje teigta, kad šernų populiacija Neringoje tuo metu buvo padvigubėjusi, o gyvūnai tapo „visiškai nebaikštūs ir reaguoja į žmogų tik tada, kai juos vejasi šunys ar automobiliai“.

Vėlesni pranešimai rodo, kad problema tik plėtėsi. 2013 m. „Kauno diena“ publikacijoje „Nidą puola šernai iš Rusijos“ rašė, jog žvėrys atklysta ir iš Kaliningrado srities, o jų populiaciją Kuršių nerijoje reguliuoti sunku, nes tai – nacionalinio parko teritorija, kurioje medžioklė griežtai ribojama.

Tuo metu „Lrytas.lt“ 2014 m. straipsnyje „Po Nidos centrą vaikšto žvėrys – gyventojai griebiasi už galvų“ aprašė, kad gyventojai bijo net išleisti vaikus į kiemą: „Gyvūnai nebereaguoja į triukšmą, kai kurie net prieina prie žmonių, tikėdamiesi gauti maisto.“ Tekste pažymėta, kad problemą dar labiau didina patys poilsiautojai, kurie šernus maitina ir fotografuojasi su jais, taip juos dar labiau prijaukindami.

Kad laukinių gyvūnų „invazija“ Neringoje vis dar tęsiasi, patvirtina TV3 2023 m. reportažas „Neringiškiai vis sutinka laukinių gyvūnų – tai lapę prie parduotuvės, tai vagiliaujančius meškėnus“. Jame Juodkrantės gyventojai pasakoja, kad „rudenį prasideda gyvūnų maratonas – šernai eina pro kiemus, drasko šiukšles, o mažesni gyvūnai vagia maistą iš terasų“.

Tuo pat metu gamtosaugininkai įspėja, kad šernai daro žalą ir pačiai Kuršių nerijos gamtai. „15min“ publikacijoje „Nacionalinio parko simbolį ėda šernai“ (2021 m.) rašoma: „Šernai išknisa pušynų samanas, gadina apsauginius kopagūbrius, o kartu niokoja nykstančių augalų augavietes.“ Gamtininkų teigimu, šernų populiacija tapo „ekologiškai nevaldoma“, o dėl žmogaus elgesio ji pasislinko iš miško į gyvenvietes.

Neringos gyventojai sako, kad rudenį miestas virsta laukinių gyvūnų karalyste. Dieną šernai ilsisi miškuose, o sutemus pasirodo prie konteinerių, automobilių stovėjimo aikštelėse ir net prie namų. „Tai kasmetinis ciklas: išvažiuoja poilsiautojai – ateina šernai“, – sako neringiškiai.

Problemos priežastys – kompleksinės: žmonių maitinimas, lengvai prieinamos atliekos, medžioklės ribojimai nacionalinio parko teritorijoje ir sezoniškas maisto trūkumas miškuose. Kol kas nei savivaldybė, nei Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija nėra radusios sprendimo, kaip šią populiaciją suvaldyti.

Šernų „okupacija“ tapo Neringos rudens ženklu – tokia pat įprasta kaip vėjas ar tuščios paplūdimių persirengimo kabinos. Tik šįkart vietoj poilsiautojų po miestą vaikšto laukiniai gyvūnai, kurie, regis, visai nenori sugrįžti į savo namus – mišką.