15 metų gyvuojantis sumuštinių baras „Kaštonas“ šiemet, kaip ir pernai, vis sulaukia klausimų dėl savo ateities, nes sklype turėtų pradėti burgzti sunkioji technika, statanti naują projektą „Marina Nida“. „Kaštono“ bendraįkūrėja Martyna Feser nesijaudina dėl ateities, o baro įkūrimą prisimena it gyvenimo nuotykį.
„Kaštonas“ – iš meilės gimęs baras
Prieš 15 metų Nidoje atsiradusio baro „Kaštonas“ pradžių pradžia mena romantišką vasaros pažintį. Kaip pasakoja šio baro bendraįkūrėja M. Feser, viskas prasidėjo nuo pažinties su Raimondu Baubliu Nidoje, kai jai buvo 18 metų.
Romantiškai praleidę vasarą jiedu suprato, kad rudenį nenori sukti į skirtingas puses. Tad galima sakyti, kad tai – iš meilės gimęs baras.
Rekomenduojame
„Vasarą labai mėgdavome linksmai leisti laiką iki paryčių ir nebūdavo naktį ką pavalgyti. Tada po vasaros pagalvojome, kad norime kažką daryti kartu.
Buvo visokių svarstymų – norėjome mokyti žmones vaikščioti šiaurietiškomis lazdomis, ieškojome, kaip išsilaikyti sertifikatą. Buvo minčių būti gidais. Tam, kad būtume kontakte su žmonėmis. Galiausiai nusprendėme, kad Nidoje nėra naktį ką pavalgyti ir sugalvojome kurti sumuštinių barą“, – „Kaštono“ atsiradimo pradžią nupasakojo M. Feser.
Kaip sakė „Kaštono“ bendraįkūrėja, ilgalaikėje perspektyvoje kartu su kolega R. Baubliu jie suvokė, kad pirminė žiežirba turėjo visai kitą prasmę.
Martyna Feser ir Raimondas Baublys / Asmen. albumo nuotr.
„Dabar jis turi nuostabią šeimą, turi dukrą. Mes ne kartu, mūsų santykis yra be galo gilus – mes vienas kitą palaikome, esame labai artimi žmonės. Tiesiog mums buvo lemta turėti kitokį santykį.
Matyt, gyvenimas sujungė likimus mūsų, bet reikėjo šiek tiek laiko, kad kristalizuotume, koks tai santykis turi būti. Buvo įvairių sudėtingų momentų, bet galiausiai dabar esame labai laimingi kartu veikdami“, – sakė M. Feser.
Atkeliauja didžiulės investicijos
Buvę Nidos žuvininkystės ūkio pastatai, anot Neringos savivaldybės administracijos vyr. specialistės Sandros Vaišvilaitės, nuosavybės teise priklauso juridiniams asmenims, kurių susitarimų su kitais juridiniais asmenimis Savivaldybė nežino.
Vis dėlto, kaip komentavo S. Vaišvilaitė, Neringos savivaldybė įstatymų nustatyta tvarka yra išdavusi statybos leidimą Administracinio pastato ir gamybinio pastato 2P1ž Naglių g. 18, Neringoje, paskirties keitimo į viešbutį, rekonstravimo projektui. Šį projektą plėtoja UAB „Marina Nida“ ir „Kenova“ įmonių grupei priklausanti įmonė „KNV10“.
„Į Neringą atkeliauja didžiulės investicijos, kurių dėka bus sutvarkyta Nidos gyvenvietės centrinė dalis, atsiras naujos paslaugos, bus kuriamos darbo vietos.
Kaip pristato investuotojai, „Marina Nida“ viešbučio komplekse bus beveik 50 viešbučio kambarių ir apartamentų, pritaikytų trumpalaikiam ir ilgalaikiam poilsiui“, – sakė Neringos savivaldybės atstovė.
Viešbučio komplekse taip pat suplanuotas prekybos pasažas, sujungsiantis miesto centrą su mariomis – pirmuose aukštuose įsikurs daugiau nei 2000 kv. metrų užimsiantys restoranai, kavinės, kepyklėlės, parduotuvėlės, be to, įvairios medicinos, sveikatingumo ir kitas paslaugas teikiančios įstaigos.
„Negalime atmesti galimybės, kad tarp naujų paslaugų teikėjų išvysime ir Neringos gyventojų, ir svečių pamėgtus paslaugų teikėjus“, – teigė S. Vaišvilaitė.
Koks likimas laukia legendinės vietos?
Kadangi Nidos centre planuojamas naujas daugiafunkcis viešbučio kompleksas, kyla svarstymai – kas laukia legendinio „Kaštono“? Šį barą pamėgę poilsiautojai kuždasi, kad šie metai – paskutiniai.
M. Feser, paklausta dėl sumuštinių baro likimo teigė pernelyg nesijaudinanti, mat kalbos apie paskutinį sezoną sklinda jau ne pirmus metus.
„Prieš 15 metų, kai derinome nuomos sąlygas, mums buvo pasakyta – „bet žinokit, tik vienai vasarai pasirašom sutartį, dėl to, kad čia jau greičiausiai prasidės statybos, vykdysime projektą“. Tai jau 9 gyvenimai kaip katinui tikrai suėjo ir jau buvo daug išleistuvių, pabaigtuvių visokių. Jie kaip paskutiniai, taip paskutiniai. Mes iš tikrųjų su viskuo susitaikę esame.
Žinoma, gal ten bus įvairių momentų, kai tai jau nutiks, bet ta paskutinio sezono nuotaika kažkaip nėra naujiena. Mes esame kiekvienais metais vis dėkingesni už tai, kad turime dar vienus metus, o ne kažkaip jaučiamės prastai. Ar paskutiniai, ar ne – niekada čia ir nebuvo aišku iki galo“, – teigė M. Feser.
Anot jos, dėl to, kaip viskas vyksta dabar, atrodo, kad šie metai „Kaštonui“ tikra yra paskutiniai. Vis dėlto šio baro bendraįkūrėja nenuogąstauja dėl to, kad šioje vietoje legendinio baro gali nebelikti – priešingai, į šią situaciją ji žiūri su dėkingumu ir viską priima kaip natūralų gyvenimo kismo procesą.
Paklausus, ar „Kaštono“ įkūrėjai ieškotų kitos vietos išsikėlimui, jei užtikrintai žinotų, kad šie metai tikrai yra paskutiniai, M. Feser tikino apie tai nelabai galvojusi.
„Aš kartais pastebiu iš to, kaip gyvenimas teka, kad dalykai patys tave susiranda. Mes kol kas iniciatyviai neieškome kitos vietos, bet aš manau, kad pasąmonės akys yra tikrai atmerktos. Nesinorėtų užbaigti šio puslapio taip radikaliai.
Man atrodo, kad gyvenimas dažnai viską sudėlioja. Ta prasme, reikia jausti tam tikrą laisvę, kad iniciatyva tavo rankose ir tu žengi žingsnius, bet aš manau, kad „Kaštono“ dvasia, vaiduoklis jau kažkur rėžia akį, į kažkokį kitą šaknį“, – tarsi prognozuodama legendinės vietos planus sakė M. Feser.
„Kaštono“ puslapiai yra vieni ypatingiausių“
– Martyna, kaip reaguoja klientai į tai, kad šie metai „Kaštono“ veiklai gali būti paskutiniai? Kokios yra jų emocijos?
– Tas žodis „tai jau paskutiniai metai“ ar „kiek dar liko?“ man asocijuojasi su tokia užstrigusia plokštele, nes daugmaž su kiekvienu sezonu tai vis tiek būna paminima.
– Vadinasi, džiaugiatės tuo, kad „Kaštonas“ vis dar gali veikti ir žiūrėsite, kas bus toliau?
– Mes, žmonės, tokie tapę jau gan stiprios dvasios, kurie sugeba žvelgti į priekį, o ne laikytis įsikibus ir kažkaip net gal pyktelėti dėl to, kad kažkas tau yra atimta. Juk, kai mes atidarėme šitą vietą, tai mes negalvojome, kad čia bus vieta, kur visą savo gyvenimą, visas savo vasaras norėsime leisti. Gali viskas pasibaigti ir kažkaip kitaip atsiverti. Žinoma, yra tas momentas, kur jaučiame, kad ši vieta turi nostalgišką efektą daug kam. Galbūt šiek tiek paperštės širdį, kai čia jau bus visai kitas pastatas.
Žmonės visada ras kur įsižeminti, patys rasime, kur įsižeminti. Reikia suprasti, kad visas gyvenimas yra toks tarsi veiksmas, kismas ir nereikia turėti fiksacijos. Gal yra žavu, kai mes tokie esame vėjo pustomi lapai, kurie nusėda tai ten, tai ten. Visada gyvenimas pasiūlo, kur nurimti – reikia tik atsimerkti.
Aišku, liūdna, aš įsivaizduoju tą momentą, kai išeisim čia paskutinį kartą, gal net neišeis iki galo suprasti, kas vyksta. Ir net ta pati didžioji nostalgija, kuri yra tokia tarsi nepagydoma liga netgi vadinama, tai, manau, kad ji bangomis užplūs nuolat. Bet tas ilgesys ar žmogui, ar vietai – jis įbanguoja į tavo gyvenimą ir mes nieko negalime ištrinti.
„Kaštono“ puslapiai yra vieni ypatingiausių, ką teko patirti – čia vienas nuostabiausių patyrimų. Tas ir yra smagiausia mano prigimčiai – naujumas ir naujų horizontų atvertis. Būna žmonės mėgsta saugumą, aiškumą, nuoseklumą, o man patinka drąsūs, nauji posūkiai ir galiu užsiimti dalykais tik tada, kai nežinau, kas ten vyksta. Kai tik pasidaro aišku, įvyksta kažkoks apatiškas sąmonės užniaukimas.
