Praėjusį savaitgalį Nidoje praūžus pop muzikos festivaliui „Benai, plaukiam į Nidą“ nemažai žmonių atėjo ir prie marių krantinės stovinčios bronzinės, su gitara rankose ilgesingai žvelgiančio į tolį maestro Vytauto Kernagio skulptūros.
Šį vilniečio skulptoriaus Romo Kvinto kūrinį iškart pamėgo poilsiautojai – jie nuolat buriavosi aplinkui, mėgo pasėdėti šalia ant suoliuko, ir aišku nusifotografuoti.
„Būti Nidoje, bent lietuviams ir neaplankyti šios skulptūros, tai tas pat, kas būnant Paryžiuje neaplankyti Eifelio bokšto“, – sakė Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ vadovė Edita Lubickaitė.
Tam pritaria ir ne vienas šio Neringos perlo lankytojas.
Galima pasiklausyti ir Maestro dainų
V.Kernagis po ilgos ir sunkios ligos iškeliavo Anapilin 2008 metais kovo 15 dieną. Jau tais pačiais metais vykęs aštuntasis Nidos muzikos festivalis buvo skirtas V.Kernagiui pagerbti.
Maestro skulptūra čia atidengta 2009 metų vasarą, per Neringos vasaros sezono pradžios šventę.
Ji buvo pastatyta šiek tiek kitoje vietoje nei dabar. Po kelerių metų nutarus ištaisyti kai kurias „klaidas“ ji buvo nukelta ir naujai sutvarkius aplinką sugrįžo, tik šiek tiek į kitą vietą 2014 metais.
Dabar aplink skulptūrą suformuotas apskritimas iš trinkelių dangos, dar vienas mažesnis sudėliotas iš dekoratyvinių akmenų. Sutvarkytas ir apšvietimas. Prie skulptūros buvo įrengta ir interaktyvi pramoga. Ją pasiūlė bei sulaukė pritarimo Vaidas Pilkauskas, šiuo metu Neringoje vystantis portalą „Kas vyksta“.
Apsilankius interneto svetainėje 88.lt ir išsirinkus iš 60 siūlomų norimą kūrinį, jį galima nemokamai išgirsti stovint, ar prigulus pievutėje prie skulptūros.
Vyksta įvairūs vakarai
2010 metais greta skulptūros buvo įrengtas Bardų skveras, kur dažnai sezono metu vyksta įvairūs dainuojamosios poezijos bei kiti kultūriniai vakarai.
Per neseniai vykusį muzikos festivalį „Benai, plaukiam į Nidą“ čia vyko ir legendinio bardo Virgio Stakėno akustinis koncertas „Baladės po skrybėle“, sutraukęs didžiulį būrį klausytojų. Paklausyti baladžių atėjo ir Maestro sūnus irgi Vytautas.
Prireikė 120 tūkst. litų
Nusprendus kurti ir pastatyti skulptūrą, pradžia buvo ne tokia ir lengva. Nors šiam sumanymui, skirdama vietą Neringos savivaldybė pritarė, liko pati bene sunkiausia problema – kur gauti reikiamų pinigų skulptūros gaminimui ir pastatymui.
O jų reikėjo išties nemažai, apie 120 tūkst. litų.
Pinigų skulptūros kūrimui skyrė Vytauto Kernagio fondas, kuriam vadovavo Maestro sūnus Vytautas, Neringos savivaldybės tuometis vicemeras Arūnas Burkšas, krepšininkas Šarūnas Marčiulionis, atlikėjas Žilvinas Žvagulis bei kt.
Vargais negalais „sukrapščius“ daugiau nei pusę reikiamos sumos dar trūko apie 40 tūkst. litų.
Ir tada A.Valinskas prisiminė bičiulį kaunietį verslininką Raimondą Krištaponį, tuo metu Lietuvoje pradėjusį prekybą egzotiniais vaisias.
Jis tada buvo ir Rotary klubo „Romuva“ prezidentas. Šis mielai sutiko padėti.
Sureagavo į smaikštų prašymą
Buvo išplatintas kreipimasis per visus Lietuvos Rotary klubus. Buvo prašoma paremti projektą visai nedidelėmis sumomis.
„Reikia labai nedaug, nesuvalgome kavinėje kepsnio, ir neišgeriame dviejų bokalų alaus“, – prisimena šypsodamasis šį šmaikštų kreipimąsi į rotariečius R.Krištaponis.
Ir išties, per rekordiškai trumpą laiką, vieną dieną buvo surinkta trūkstama suma. Už šią akciją Vytauto Kernagio fondas kiekvienam prisidėjusiam rotariečiui padovanojo po kompaktinį diską su Maestro negirdėtomis dainomis. Ant jo viršelio jau puikavosi sukurtos skulptūros nuotrauka.
– O kas yra Benas, ypač jei reiktų trumpai jį apibūdinti užsieniečiams? Susitikęs prie skulptūros paklausiu jos pastatymo iniciatoriaus Arūno Valinsko.
– Jei trumpai, tai dainininkas, aktorius, atlikėjas, vienas iš Lietuvos nepriklausomybės šauklių, nes jo dainos kėlė tautą. Čia yra vienas ir svarbiausias dalykas.
– Kada gimė mintis taip įamžinti Maestro atminimą?
– Aš vienas iš pirmųjų iš Santaros klinikų sužinojau apie jo mirtį, tada iškart ir gimė ši mintis. Net neabejojau kas darys, paskambinau Romui Kvintui kuris irgi geras buvo Vytauto bičiulis. Jis išklausęs manęs iškart sutiko. Taip ledai ir pajudėjo…
– Kaip vietinė valdžia sureagavo apie šį sumanymą?
– Labai geranoriškai. Praėjus dviem dienom po Vytauto mirties paskambinau į Neringos savivaldybę. Išklausę jie iškart palaikė šią idėją, kuri štai jau tiek metų tapusi kūnu.
– Girdėjau, kad pradžioje buvo kilusi mintis skulptūrą čia atplukdyti vandeniu?
– Tikrai taip. Norėjome jau pagamintą skulptūrą Nerimi, Nemunu plukdyti iš Vilniaus į Nidą. Gaila, tačiau dėl tam tikrų techninių kliūčių teko jos atsisakyti.
– Maestro V.Kernagis buvo rotarietis, kiek teko girdėti jie paskutiniai ir parėmė skulptūros statybos finansavimą?
– Taip, jų savalaikė parama buvo labai svarbi. Jų pagalba ir pavyko surinkti paskutinius pinigėlius. Tai buvo kaip ir paskutinis akordas prieš pradedant visus darbus. O jų, kaip ir vaiko užauginime buvo daug ir įvairių. Bet tai jau smulkmenos.
