Neringos bendruomenėje vėl kilo audringa diskusija dėl dviratininkų elgesio Kuršių nerijoje. Akvilė socialinėje grupėje „Mūsų Neringa“ pasidalijo priminimu, kad važiuoti važiuojamąja dalimi draudžiama, jei šalia yra įrengtas dviračių takas. Anot jos, tokie atvejai – ne tik taisyklių pažeidimas, bet ir tiesioginė grėsmė eismo saugumui, ypač vasaros sezono piko metu.

Tačiau netruko pasirodyti priešingų nuomonių. Bronius pareiškė, kad dviratininkas – toks pats eismo dalyvis kaip ir pėstysis ar vadeliotojas, todėl vairuotojai privalo prisiimti atsakomybę ir laikytis saugaus greičio. Jam antrino Audrius, dažnai važinėjantis keliu Juodkrantė–Klaipėda ir stebintis neatsakingus automobilių vairuotojų manevrus – lenkimus ištisinėse linijose, greičio viršijimus ir rizikingus manevrus ten, kur bet kada gali išbėgti laukinis gyvūnas ar pasitaikyti duobė.

Tuo tarpu Kasparas akcentavo, kad problema – ne vien saugumas, bet ir logika: kai kelio atkarpa turi ištisinę liniją ir draudimą lenkti, o priekyje važiuoja dviratininkas, visa transporto eilė yra priversta važiuoti 20–30 km/h greičiu. Jo nuomone, kai takas įrengtas, dviratininkai turėtų juo naudotis, o ne stabdyti eismą ten, kur draudžiama važiuoti dviračiais. Bronius į tai atšovė klausimu – kuo automobilis yra svarbesnis už dviratį ir jų diskusija peraugo į asmeniškumus ir emocijas.

Į temą įsijungė ir Algis, pastebėjęs, kad kai kuriems sportinių dviračių (ypač su siaurais ratais) naudotojams trinkelėmis grįstas takas neatrodo patogus, todėl jie renkasi asfaltuotą kelią. Laimonas tam nepritarė – pasak jo, tokie dviračiai kaip tik skirti važiuoti blogesniu keliu.

Jolanta kėlė klausimą, kaip dviratininkai turėtų pasiekti lankytinas vietas, jeigu takas toli nuo kelio. Giedrius siūlė tokiose atkarpose tiesiog stumti dviratį, o Akvilė pritarė, kad reikėtų ir žmogiškumo, ir išimčių. Gabrielė pabrėžė, kad tamsoje minantieji bent jau galėtų dėvėti liemenes, o Liala ironizavo, kad Lietuva esanti vienintelė šalis, kur dviratininkai važiuoja greitkeliais.

Diskusijoje pasigirdo ir radikalesni siūlymai. Raimondas siūlė dviratininkus „perspėti garsiniu signalu“ tol, kol jie susivoks. Donatas tokią praktiką vadino „akcija-atrakcija“, o kai kurie dalyviai siūlė dažniau statyti aiškius kelio ženklus, nes dalis pažeidėjų gali tiesiog nesuprasti jų reikšmės.

Andrius klausė, ar tikrai šalia viso kelio įrengtas dviračių takas. Justinas ir Svetlana patvirtino – nuo Smiltynės iki Juodkrantės jis yra ir netgi naujas, tačiau Mindaugas pažymėjo, kad kai kuriose atkarpose jis nutolęs nuo kelio per 1–2 kilometrus. Ramūnas reziumavo, kad dviratininkų eismą kelyje būtų galima eliminuoti tik tuo atveju, jei būtų aiškiai ir nuosekliai pastatyti draudžiamieji ženklai visame ruože.

Galiausiai diskusija vėl grįžo prie kultūros ir taisyklių. Rokas priminė, kad navigacijos programėlės dar nerodo naujo dviračių tako, todėl svečiai gali nesuprasti, kur važiuoti. Ričardas pabrėžė, kad daugelis dviratininkų gal net nėra rankose laikę KET knygelės, o Stanislovas dalijosi pavojinga situacija, kai didelis autobusas vos nesusidūrė su dviem nematomais dviratininkais tamsiu paros metu.

Praėjusių metų rudenį paskelbta, kad Kuršių nerijoje atidarytas rekonstruotas dviračių takas nuo Juodkrantės iki Pervalkos, Preilos ir jūros link. Tai – moderniausias Lietuvoje ir aukščiausius standartus atitinkantis pėsčiųjų bei dviračių takas.

Neringos dviračių tako rekonstrukcijos darbus vykdė įmonė „YIT Lietuva“, kuri laimėjo „Via Lietuva“ paskelbtą viešąjį konkursą. Rekonstrukcijos darbų kaina – 15,1 mln. Eur su PVM.