A. Feser ekskursiją pradėjo pirmiausia supažindinimu su pačia Kuršių nerija, terminu ir jos atsiradimu. Gidė atkreipė dėmesį, kad Kuršių nerija yra antra pagal dydį pasaulyje. Pirmoji nerija yra Azovo jūroje - 113 km, o Kuršių nerija yra 98 km. ilgio.

„Pirmosios kopos Kuršių nerijoje susidarė ant pliko lauko ir tai buvo parabolinės, skersai nerijos einančios kopos. Nerija buvo gerokai siauresnė – iki kilometro pločio. Tada truputėlį užaugo miškų, įtaką vystymuisi turėjo ir klimatas. Ir šitaip ramiai viskas tęsėsi iki kol neatsikraustė žmonės...“ – pasakojo A. Feser.

Archeologiniai tyrimai rodo, kad pirmosios žmonių gyvenvietės Kuršių nerijos regione atsirado apie 4000-2500 m. pr. Kr., t. y. vėlyvajame akmens amžiuje.

„Nuo akmens amžiaus gyvenvietės iki XIII a., kada į Kuršių neriją atkeliavo kryžiuočiai ir kalavijuočiai, praktiškai jokių artefaktų nėra. Nieko nežinome. Ir štai būtent vokiečiai įžiebė gyvybę Kuršių nerijoje, nes Kuršių nerija tapo pašto keliu.“

Apie 1630 m. Kuršių nerijoje oficialiai pradėjo veikti valstybinis pašto kelias, jungiantis: Karaliaučių su Ryga, per Klaipėdą (Mėmelį) ir visą Kuršių neriją (per Nidą, Juodkrantę ir kt.).

„Aplink pašto stotis ėmė kurtis gyvenvietės, skurdūs, nedideli kaimeliai, bet turintys savitą kultūrą, kurią sugebėjo sukurti per kelis šimtus metų. Taigi pirmasis toks normalesnis gyvenimas Kuršių nerijoje prasideda XVI a.“, – pasakojo gidė.

A. Feser pažymėjo, kad per savo gyvavimą Kuršių nerija yra išgyvenusi ir kelias katastrofas. Viena iš jų – didieji pustymai. Apytiksliai nuo 1675 m. iki 1800 m. smėlio pustymai pasiekė piką ir užpustė daugybę gyvenviečių. Visgi XIX a. viduryje Juodkrantė tapo traukos centru būtent dėl miško.

„XIX a. vidurys. Pagaliau miestai pradeda pajusti technologinius virsmus, industrinė epocha, atsiranda gamyklos ir turtingesnis gyventojų sluoksnis, kuris pradeda ieškoti, kur būtų galima vasarą pabėgti iš miesto. Pradedama ieškoti vietų, kur galėtų būti kažkas įdomaus, kažkas gražaus. Tačiau Kuršių nerijoje yra likę 5 proc. smėlio, iš kurios tik kokie 50 hektarų Juodkrantėje ir 5 hektarai Nidoje yra žalia. O aplink – visiški smėlynai. Čia buvo smėlis ir staiga miško gabalas. Ten, kur yra smėlis, tu viską matai, o kur yra miškas – tu nieko nematai. Tad Juodkrantė tampa didžiausia trauka tik dėl to, kad čia yra miškas, aukštos pušys. Ir taip Juodkrantė tampa vienos dienos ar kelių valandų išvykos vieta“, – teigė gidė.

Tokio pavadinimo kaip Juodkrantė iki XIX a. pab. – XX a. prad. niekas nežinojo. Įprastai ši Kuršių nerijos vieta buvo vadinama „Schwarzort“ (vok. „juoda vieta“).

„Pavadinimas „Schwarzort“ buvo tik dėl to, kad šita vienintelė vieta Kuršių nerijoje buvo tamsi, žiūrinti iš marių, nes čia miškas, visur kitur buvo balta dėl kopų, o čia juoda“, – aiškino A. Feser.

Anot jos, atvykimas į Juodkrantę ir į Nidą iki pat 1880 m. vyko su persėdimu mariose. Atplaukdavo garlaiviukas, tada priplaukdavo kokia tai sena žvejo valtelė, į kurią susodindavo žmones.

Pasak gidės, Juodkrantėje buvo viena, kita poilsinė vieta iki tol, kol čia neatsirado vadas, kuris sugebėjo apjungti poilsines veiklas ir pastatė pirmąjį viešbutį.

„Eduardas Štelmachteris – šią pavardę Juodkrantėje reikėtų atsiminti. Jis nusipirko pašto stotį ten, kur dabar yra viešbutis „Gintaras“, sovietmečiu ten buvo „Kuršių kiemas“. Jis čia pastatė savo didelį viešbutį. Taip ėmė kurtis to meto prabanga – šalia viešbučio vilos ir kurortinis gyvenimas“, – pažymėjo gidė.

Ilgą laiką tai buvo vienintelis viešbutis Juodkrantėje ir jo savininkui iki 1881 priklausė visi kurorto įrengimai.

Beje, Juodkrantėje dar labai svarbi buvo „Stantien&Becker“ gintaro kasybos įmonė, priklausiusi Friedrichui Wilhelmui Štantienui ir Moritzui Beckeriui.

„F. W. Štantinas – laivininkas, kapitonas. M. Beckeris – žydas, kuris labai gerai moka pirkti ir parduoti. Jie sugalvoja, kad reikia imtis valstybinio projekto, kuris yra susijęs su kurortu. Nes tam, kad čia atvykti, poilsiaut miške ir viešbutyje – reikia plaukti laivu, jokio kito kelio nėra. O laivu tu nepaplauksi, nes Kuršių mariose nėra gylio. Reikia gilinti farvaterį ir jie sutinka imtis šio darbo.

Taigi per 30 metų čia buvo iškasta apie 2 tonos gintaro. Ir tai buvo, ko gero, viena didžiausių įmonių, kurioje kartais dirbdavo iki tūkstančio žmonių, stovėjo didžiuliai barakai darbininkams, kur buvo valgykla, mokykla, leidykla, muziejus ir gintaro įlanka. Viską, ką kasė iš marių, prakošdavo, išimdavo gintarą ir tada vertė į krantą. 40 hektarų žemės, kurios yra marių pakrantėje, yra iškasta šios gintaro kasybos įmonės darbo laikotarpiu. Naujai suformuoti žemės plotai. Kopos Juodkrantėje ėjo tiesiai į marias, jokios žemės čia nebuvo“, – pasakojo gidė.

Kurorto gyvenime, anot gidės, buvo labai svarbu gydytis – miškas buvo ta vieta, kuris gydė nugaros skausmus, slogą, reumatą, nervingumą ir kt.

„Buvo netgi labai griežtai susiskirstyta, pavyzdžiui, maudytis buvo galima nuo 6 iki 12 val. – poilsiautojai eidavo su baltais chalatais prie jūros maudytis ir tik grįžus buvo galima pusryčiauti, tada poilsis, o nuo 17 iki 20 val. vėl buvo galima maudytis. Dieną reikėdavo ilsėtis. Pusryčiai būdavo svarbiausias dalykas, nes atvykdavo garlaivis su paštu, su naujausiais laikraščiais ir naujausios biržos žiniomis. Būdavo net tam tikras turtuolių stalas, kur jie aptardavo visas naujienas“, – sakė gidė.

Anot gidės, anuomet Juodkrantę poilsiautojai rinkdavosi būtent dėl miško. „Renkantis Juodkrantę daug kas nurodydavo, kodėl važiuoja ne į Krantą (Zelenogradskas) – nes ten nėra miško. Miškas buvo tai, dėl ko čia važiuodavo poilsiautojai“, – aiškino gidė.

A. Feser turi patarimą kiekvienam, kuris turės galimybę pasivaikščioti Juodkrantės sengirėje.

„Mes ir atostogose tampame darytojai. Ne buvimas, o darymas yra. Bet atvažiuokite būti – Kuršių nerija yra tobula vieta tam, kad būtume. Tad kai eisite siaurais takeliais norėčiau, kad pabandytumėte savo žvilgsnį nukreipti visai ne į grybų paiešką, nesitikėkite naudos. Tiesiog galvokite apie mišką, kaip čia viskas vyksta, kaip čia viskas gyvena. Toks miškas, kuris yra Juodkrantėje, tikrai gydo. Geriausia, ką galima daryti Kuršių nerijoje - eiti be tikslo, tiesiog eiti. Pamatote takelį ir sukite į jį, jūs nepasiklysite čia. Jūs vis tiek nueisite prie vandens. Jeigu einate su tikslu ir šnekatės vienas su kitu, jūs nematysite beveik nieko. Pasistenkite būti kiekvienas sau ir žiūrėkite į formas, į spalvas“, – patarė gidė.