Nežinau, kas žiloje senovėje lėmė, tačiau du patys piečiausi mūsų ir braliukų latvių kaimeliai beveik tuo pačiu metu pavadinti tuo pačiu vardu. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, mūsų Nida tapo prabangiu kurortu, latviškoji – ramus rojaus kampelis.

Lietuviškoji Nida pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose, kryžiuočių karo kelių aprašymuose, paminėta 1385 metais. Tuomet ji buvo apie 2 km į pietus nuo dabartinės, arčiau Baltijos jūros. Kituose šaltiniuose ji minima nuo 1437 metų rudens, kai buvo paminėta Nidos smuklė.

Latviškoji Nida (Nidaw) šaltiniuose minima nuo 1561 m. Čia vėliau būta dvaro. XVIII a. buvo nedidelis žvejų uostas, kaimas priklausė Būtingės dvarui. 1919 m. atidaryta mokykla. Tarpukariu čia gyveno – 300 žmonių.

Daugelis išgirdę, kad už Lietuvos-Latvijos sienos yra toks Kuršo savivaldybei priklausantis Nidos kaimelis, sako „ai, žinau, tai Papė...“. Ir jie klysta. Papė yra kiek šiauriau, už keliolikos kilometrų.

Taigi – kas yra ta latviškoji Nida? Tik pravažiavus pasienį, kelyje link Liepojos, už maždaug 100 metrų – posūkis į kairę. Nors čia ta pati jūra ir gamta, tačiau, palyginus su Lietuva, į latvių Nidą įvažiavimas „nemokamas“. Jokio ekologinio bei parkingo mokesčio. Čia nėra parduotuvių, kavinių bei barų. Tik gamta, ramybė ir didžiulis laukinis paplūdimys. (Apie jį kiek vėliau – M.P.).

Tiesa, daugelis čia atvykstančių lietuvių kiek keiksnoja dulkėtą žvyrkelį, kuriuo reikia apie 10 minučių padardėti iki kaimelio. Bet už šį „nepatogumą“ kelyje gauni nemoką vaizdelį, pasigrožėti tiek vienoje, tiek kitoje kelio pusėje besiganančia didžiule mėsinių Šarolė veislės galvijų banda.

Nida tradiciškai vadinama tik centrinė kaimo dalis: šiaurinė yra Buožiai, pietinė – Brustai. Kaimas patenka į Papės regioninį parką. Išlikusios senos žvejų sodybos, kapinės.

Šiuo metu kaimelyje yra daugiau nei 100 sodybų. Ir beveik visos jos priklauso lietuviams. Apie 3 kilometrus palei jūrą besitęsiančiame kaimelyje gatvių nėra. Tačiau kiekviena sodyba turi savo pavadinimą – Boži, Grips, Alviki, Gaga... Be senųjų sodybų, nemažai ir neseniai pastatytų ar dabar statomų. Pakelėje galima išvysti ir ne vieną reklaminį skelbimą apie parduodamus sklypus ne tik latvių, bet ir lietuvių kalba.

Jau nykstančio kaimelio sodybas dar sovietmečiu pajutę „aukso gyslą“ pradėjo gana nebrangiai supirkinėti lietuviai. Dabar kalbinti sodybų šeimininkai sakė, kad ankščiau čia įsigyti ar pasistatyti būstą buvo lengviau. Dabar Latvijos įvairūs, su statybomis ir gamtosauga susiję, įstatymai gerokai riboja siekius čia kurtis.

Čia, visai ant jūros kranto, sovietmečiu tėvų įsigytą sodybą Boži turi ir garsus Kauno fotomenininkas Romualdas Požerskis.

„Tai buvo tėvo idėja. Tada jie pradėjo reklamuoti tą kaimelį ir prasidėjo...“ – vaikystę prisiminė fotografas.

Anot R. Požerskio, Nidą nuo išnykimo išgelbėjo kauniečiai, kurių čia, supirkusių sodybas, dauguma. Kažkiek ir vilniečių yra...

„Per savo gyvenimą tikrai daug visko esu matęs, bet čia man patinka labiausia“, – sakė fotografas.

Norint čia pailsėti, būsto nuoma gerokai pigesnė nei mūsų Nidoje ar kituose pajūrio kurortuose. Jei sodyboje renkatės vidutinį komfortą su bendru tualetu keliems kambariams – nuoma parai apie 100 eurų. Aišku yra ir brangesnių apartamentų.

Paplūdimyje sutikti kauniečiai Aurimas ir Giedrė su vaikais sakė, kad čia atvažiavo pirmą kartą. „Palyginus su triukšmingais Lietuvos kurortais, čia tikras rojus“, – teigė sutuoktiniai.

Paplūdimys Latvijos Nidoje visiškai „laukinis“. Čia nėra gelbėtojų, jokių suoliukų, persirengimo kabinų... Net karščiausią dieną poilsiautojai deginasi nutolę vienas nuo kito – ne arčiau 100 metrų. Ne vienas jų čia deginasi nuogi.

Pakrantė smėlinga, bet vietomis nusėta įvairaus dydžio akmenų kolonijomis. Nugludintų jūroje akmenų yra iš tiesų įspūdingų spalvų ir formų. Ne vienas čia atvykęs lietuvis namo parsiveža jų pilnas bagažines ir pasipuošia kiemą.

„Čia jie nemokami, nors vežimu vežk. Prekybos centre „Senukai“ už nedidelį jų maišelių tenka pakloti vos ne 10 eurų”, – sakė prie jūros „grybaujantys“ poilsiautojai.

Latvių kalbos Nidoje neišgirsi, tik lietuvių. Net už 9 kilometrų nuo pasienio esančiame Rucavos miestelyje beveik visi vietiniai, jei nekalba, tai supranta lietuviškai.

Netoli parduotuvės sutikti du vietiniai vyrai paklausti, ką galvoja apie šio krašto lietuvių „okupaciją“, nesuprato šio klausimo. „Kokia dar čia okupacija...? Latvija turi beveik 500 kilometrų pajūrio su daugybe kurortų, tad jei ne lietuviai, šis kraštas būtų jau senai numiręs“, – sakė vyrai.

Vietinės parduotuvės pardavėjos latvės irgi gerai kalba lietuviškai. Bent vasaromis didžioji dalis pirkėjų ir yra būtent lietuviai, atostogaujantys Papėje, Nidoje bei jų apylinkėse.

Simpatiška parduotuvės kasininkė Lyga šiek tiek laužyta lietuvių kalba sakė, kad Rucavoje gyvena apie tūkstantis žmonių. „Jei ne šiltuoju metų laiku čia suvažiavę lietuviai, nežinau, kaip čia mes išsiverstumėme“, – sakė Lyga.

Tad atsakymas, kuo skiriasi mūsų ir braliukų Nidos – vienareikšmis. Kaip diena ir naktis...

Savotiškai smagu, kad mes „išgelbėjome“ šį kraštą nuo sunykimo. Kaip Lietuvoje „išgelbėjome“ anapus žemyno esančią mūsų Nidą. O prisiminus istoriją, galėjo būti ir kitaip... Gi pokario metais, atidavus rusams Karaliaučių, buvo jų noras pasiimti ir visą Neringą... Bet „gavo“ tik pusę jos.

Žilos senovės negali pamiršti ir vokiečiai, kurių dabar Lietuvos Nidoje sutiksi daug rečiau. Tačiau čia dar galima sutikti vokiečių, kurie pusiau rimtai sako „Graži ta mūsų Nida, tik labai daug čia lietuvių“.