Neringa – tai lėtas poilsis pajūryje, buriavimas ir pasivaikščiojimai prie mirguliuojančių marių. Dabar šis įvaizdis– vyraujantis, bet istorinis Kuršių nerijos DNR labiau susijęs su žvejų krašto amplua. Siekdama puoselėti ir populiarinti pamario žvejų kultūrą, Neringos muziejai įgyvendina projektą „Žvejų bendruomenės ir Kuršių nerijos kultūrinis kraštovaizdis: sąsajos tarp istorijos ir šiandienos“.

Jo metu sukurtas naujasis audiogidas jau šį sezoną praturtins Kuršių nerijos istorijos muziejaus Nidoje svečių patirtį. Prasidėjo ir ekspedicijos, skirtos įamžinti vietos žvejų bei jų šeimų praeitį bei dabartį. Tolesniuose planuose – reprezentaciniai vaizdo siužetai ir dokumentinė apybraiža apie vietos žvejybos tradicijas bei šių dienų žvejų gyvenimą ir darbą, rašoma Neringos muziejų pranešime žiniasklaidai.

Anot Neringos muziejų direktorės pavaduotojos dr. Indrės Žigeu, gyvensenos ypatumai, kadaise buvę savaime suprantami, analizuojami kitu kampu bei kitu laiku, gali ne tik žavėti išskirtinumu, bet ir papasakoti daugiau, nei numanėme. Tai itin būdinga pamario žvejų gyvenimo būdui ir kultūrai. Neatsitiktinai žvejyba Kuršių mariose 2024-aisiais įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

„Kuršių marių žvejų paveldas – tai Mažosios / Prūsijos Lietuvos istorija, kurioje telpa ir kova su keliaujančiu nerijos smėliu, užpusčiusiu ištisus kaimus, ir žvejyba atšiauriomis sąlygomis, siekiant išmaitinti gausias šeimas, ir vietinis poledinės žvejybos būdas – bumbinimas, ir daugybė kitų kultūros reiškinių, tokių kaip vėtrungės, medinės burvaltės, gastronomijos paveldas. Pastebime, kad, laikui bėgant, jie atrodo vis labiau egzotiški, – akcentuoja archeologė dr. I. Žigeu.

– Tai, kad žvejyba Kuršių mariose – vis dar gyvybinga ūkinė veikla, neatsiejama nuo UNESCO saugomo Kuršių nerijos kultūrinio kraštovaizdžio, ir paskatino mus prieš kelerius metus parengti paraišką dėl jos pripažinimo nematerialia kultūros paveldo vertybe. Įgyvendinami naująjį projektą, siekiame ne tik saugoti istorinę atmintį, bet ir fiksuoti šiandien aktualius procesus, susijusius su žvejų bendruomene, susibūrusia Kuršių nerijoje po Antrojo pasaulinio karo. Tikimės, kad surinkta medžiaga taps atradimų šaltiniu ateities kartoms.“

Viena iš projekto iniciatyvų – įsibėgėjančios ekspedicijos, kurių metu kalbinami vietos gyventojai, susiję su žvejyba Kuršių mariose. Šitaip, anot muziejininkės, siekiama įamžinti pokariu į Neringą atsikrausčiusių naujakurių, dabar kraštą vadinančių savo namais, patirtis.

Gyventojų videointerviu teiraujamasi įvairių dalykų – nuo šeimos istorijos, tapatybės klausimų iki profesinių posūkių, santykio su vietos senbuviais, bendravimu su „tėviškės, arba ilgesio turistais“, po Nepriklausomybės atkūrimo Neringon plūstelėjusiais vokiečiais.

Ekspedicijų metu surinktą medžiagą ketinama įtraukti į Neringos muziejų edukacines programas, ekspozicijas, parodas bei saugoti fonduose galimiems būsimiems tyrimams. Herojai, jų veikla ir aplinka fotografuojami – projekto metu taip pat planuojamos kilnojamosios parodos.

„Nematerialusis palikimas Neringoje yra kur kas gausesnis už fiziniu pavidalu išlikusius artefaktus, – sako dr. I. Žigeu. – Tobulindami Rašytojo Thomo Manno memorialinio bei Kuršių nerijos istorijos muziejaus, Nidos žvejo etnografinės sodybos ekspozicijas, turime pasitelkti kūrybiškumą ir ieškoti aktualių išraiškos formų. Drauge nepamirštame savo kaip krašto metraštininkų misijos.“

Neringos muziejai, be šių trijų padalinių, kuruoja ir Nidos švyturį bei Juodkrantės Raganų kalno ekspoziciją.

Ekspedicijų herojai, šiuo metu plėtojantys žvejybos verslą, bus įamžinti ir 4-iuose reprezentaciniuose vaizdo siužetuose, kuriuos jie galės naudoti savo veiklos viešinimui. Bus sukurtas ir vienas trumpo metro dokumentinis filmas, skirtas krašto reprezentacijai – jį visi suinteresuotieji galės naudoti šviesdami visuomenę apie žvejybos tradicijas Kuršių mariose, reklamuodami vietos verslą bei Kuršių neriją kaip unikalią ir pažinimo vertą vietovę.

Įsibėgėjantis projektas vyks dvejus metus ir baigsis 2027 m. Bendra projekto finansavimo suma – 32 294 Eur. Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga.