Jau dveji metai kai Nidos centre veikia garsusis Mizgirių gintaro muziejus. Jį su žmona Virginija įkūręs Kazimieras žinomas ir kaip Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, jau daugelį metų garsėjantis savo fotografijomis apie Neringos kopas.
Kuo blogesnis už V. Adamkų..?
Tik atidarius muziejų, antrame aukšte, lankytojai galėjo įžengti ir į fotolaboratoriją, savotišką muziejų menantį senuosius analoginės fotografijos laikus.
„Jeigu Prezidentas Valdas Adamkus turi savo vardo biblioteką Kaune, kodėl Kazimieras Mizgiris negali turėti savo fotolaboratorijos Nidoje..?“ – šypsosi pradedant pokalbį garsus fotomenininkas ir muziejaus įkūrėjas.
Galima liesti rankomis
Ši erdvė įrengta pagal architektės Gražinos Pajarskaitės (Gaga) projektą. Joje keli šimtai, su fotografija susijusių, eksponatų eksponuojama atvirai, nėra jokių stiklinių vitrinų ar kitokių draudimų.
Neretai žmonės, ypač vyresniosios kartos, kurie kažkada domėjosi fotografija, su nostalgija paima nuo lentynėlės pirmuosius sovietmečio laikų juostinius fotoaparatus ir ilgai varto rankose.
„Ir aš su tokia „Smena“ kažkada fotografavau…“ – šypsosi ne vienas prisiminęs senus laikus.
Kiekvienas eksponatas su unikalia istorija
– Kokia šių fotoeksponatų atsiradimo istorija?
– Visi jie yra mano asmeniniai, kai kurie padovanoti ir gerų draugų fotografų.
Pavyzdžiui, šviesios atminties Virginijus Šonta man įsiūlė objektyvą „Nicon“ fotoaparatui, tada jis buvo labai brangus ir retas, jis dabar irgi štai guli lentynoje. Kiekvienas fotoaparatas bei laboratorijos įranga turi savo istorijas, apie kurias galėčiau pasakoti valandų valandas.
– O iš kur tas didžiulis dumplinis fotoaparatas stovintis viduryje kambario?
– Jis irgi mano, su juo fotografuodavau Nidoje žmones, kai čia buvau ištremtas iš „didžiosios žemės“.
Pasirodė pavojingas sovietinei sistemai
– Kaip suprasti ištremtas..?
– Tai ilga istorija. Kai aš baiginėjau Vilniaus technologijos technikumą, gaudavau laiškus iš Amerikos, Niujorke gyvenusios tetos Jozefinos Nelson.
Tada bendrabučio, kuriame gyvenau, komendantas paskundė mane tuometiniam sovietiniam saugumui KGB. Atseit aš kažkoks įtartinas, vos ne šnipas, gaunantis laiškus iš „nedraugiškos“ tuo metu sovietinei valdžiai Amerikos.
Baigiant studijas, jau lyg ir pradėjau dirbti Vilniuje, tačiau netikėtai atėję saugumiečiai, kambaryje, kur gyvenau, padarė kratą. Jie išvartė visus dokumentus, nieko įtartino nerado, tačiau nusprendė, kad sostinėje aš netinkamas, pavojingas tuometinei santvarkai ir 1974 metais „ištrėmė“ čia – į Nidą. Į patį Lietuvos pakraštį, kuo toliau nuo „didžiosios žemės“.
– Keistas jų sprendimas, gi Nida kurortas, čia daugelis norėtų gyventi ir dirbti…
– Tuo metu Nida nebuvo tiks populiarus kurortas kaip dabar, čia buvo atkeliami gyventi žmonės, kurie, kaip minėjau, buvo „pavojingi“ tuometinei santvarkai. Tada čia buvo daug kitoks gyvenimo ritmas nei dabar.
– Tad man susidaro įspūdis, kad jei ne sovietinis KGB, mes neturėtume viso to: gintaro muziejaus ir tavo fotografinio palikimo?
– Tikrai tiesa. Nėra to blogo, kuris neišeitų į gerą, tai buvo toks man iš dangaus nukritęs savotiškas „likimo pirštas“.
Pradėjo fotografuoti kopas iš neturėjimo ką veikti
– Tačiau sugrįžkime prie temos, dėl kurios mes ir susėdome pakalbėti. Kada prasidėjo didžioji pažintis su fotografija?
– Kai čia pradėjau gyventi iškilo klausimas, ką čia be darbo daugiau veikti. Kadangi jau Vilniuje domėjausi fotografija, buvau įdarbintas čia veikusio tuometinio Klaipėdos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato filiale.
Taip po truputį ir pradėjau laisvalaikiu fotografuoti Neringos kopas. Kaip sakoma liaudyje, iš dyko buvimo…(šypsosi — M. P.)
– Žvelgiant į tavo fotografijas kartais net nesitiki, kad tai kopos, greičiau kažkoks nežemiškas pasaulis. Pats irgi fotografuoju ir žinau, koks ilgas kelias, norint pasiekti tokias fotografijos aukštumas…
– Tikra tiesa. Kopose praleidau išties labai daug laiko, išbraidžiau jas skersai ir išilgai, dažniausia rytais ir vakarais, kai geriausias apšvietimas.
– Ar greit sulaukei pripažinimo iš anapus marių gyvenančių, tada besikuriančio Lietuvos meninės fotografijos branduolio, kaip dabar pasakytų – elito?
– Palaipsniui. Laikui bėgant pradėjau rengti parodas, leisti albumus, fotografijos sulaukė didžiulio pripažinimo ne tik Lietuvoje bet ir užsienyje.
Fotografija ir gintaras visada greta vienas kito
– Ar pomėgis fotografijai ir buvo pradžia, pažinimo raktas į gintaro pasaulį ir jo paslaptis?
– Būtent… Gintaras ir fotografija visada yra kartu. Kai tu įsimyli kopas, gintaras visada būna šalia, tereikia netingėti ir pasilenkus pastebėti, koks tai mums gamtos motulės duotas stebuklas.
– Ir tada radai pirmą gintarą..?
– Gintaro pajūryje rasdavau dažnai ir anksčiau. Tačiau kartą, gerai atsimenu, pajūryje, Nidoje, radau nemažą gintaro gabalėlį su inkliuzu, įstrigusia muse. Tai mane pakerėjo. Taip po truputį pradėjau juos rinkti ir kolekcionuoti, domėtis jo atsiradimo ir Neringos istorija. Kas iš viso to gavosi – matote apsilankę muziejuje (šypsosi… M. P.)
Pirma meilė nerūdija
– Muziejus pavadintas ne tavo, o šeimos pavarde..?
– Teisingai. Mano aistrą gintarui labai palaikė žmona Virginija, su kuria palaipsniui ir įkūrėme šį gintaro muziejų.
– Klausantis susidaro įspūdis, kad tavo pirmąją meilę – fotografiją – pakeitė gintaras..?
– Ne, nepakeitė, nes gi pirma meilė nerūdija. Nors jau atrodo išmaišęs visas kopas, tačiau gana dažnai ten vis sugrįžtu. Ir negali būti kitaip. Jos nestovi vietoje, kaskart vis kitokios. Esu ne kartą netyčia nuklydęs tolėliau bei sulaikytas pasieniečių…
– Kaip suprasti, esi ne tik garsus šio krašto fotografas bet ir Nidos garbės pilietis..?
– Pasienis yra pasienis, čia tokia tvarka. Tačiau viskas baigdavosi laimingai. Esu ne kartą pasieniečiams pasakęs, bauskit. jeigu jums to reikia… Tačiau eisiu į kopas tol, kol būsiu gyvas.
– Klausantis tavęs susidaro įspūdis, kad tai ne trumpo interviu, o ištisos knygos verta tavo gyvenimo istorija. Ačiū už nuoširdų pokalbį.
