Naktį iš antradienio į trečiadienį buvo pranešta liūdna žinia – Neringoje kilus gaisrui svečių namuose žuvo žinoma verslininkė Margarita Kvedarienė.

Artimiesiems ir bičiuliams gedint žuvusios moters, naujienų portalas Lrytas kviečia iš arčiau su ja susipažinti.

Prieš maždaug 15 metų M. Kvedarienė džiaugėsi, kad jos kiemo baseine turškiasi būrys vaikų, kad vakarais svečiai brązgina gitarą ar surengia punšo vakarėlį.

Tada verslininkė „Lietuvos ryto“ žurnalui „Stilius“ pasakojo, kad jai priklausančiuose svečių namuose „Nendrė“ niekas niekada niekam netrukdo.

Moteris neslėpė, kad klientai buvo tapę jos draugais arba bent labai gerais pažįstamais. Savo darbo principais ji stebino ne tik kolegas, bet ir klientus. Pavyzdžiui, ji minėjo, kad nė iš vieno poilsiautojo nėra ėmusi paso ar užsirašiusi asmens duomenų. Ji net nežinodavo jų pavardžių – tik vardus. O paskambinusį telefonu dažną atpažindavo iš balso.

Vis dėlto, Margaritos gyvenime netrūko iššūkių – ji tikino, kad ilgą laiką neturėjo laisvės. Visa laimė, po daugelio metų jai pavyko ją pasiekti.

„Pamilau save ir mėgaujuosi laisve. Niekada jos neturėjau. Ištekėjau būdama 19 metų. Į naktinį klubą nuėjau būdama gal 37-erių. Tad štai porą metų ja mėgaujuosi“, – kalbėjo moteris. Verslininkė tada atvirai kalbėjo ir apie santykius su vyru teisinininku, verslo pradžią ir suvokimą, kad viskas turi keistis.

„<...> 27 metus buvau tik savo vyro žmona. Nesėdėjau rankų sudėjusi. Veikla buvo įdomi: kartu su vyru dirbau įmonėje, kuri pirmoji į Lietuvą pradėjo vežti ekstremalaus sporto reikmenis, užauginome pirmąją riedutininkų ir riedlentininkų kartą.

Bet buvau savo vyro priklausinys. Kai prieš dešimtmetį įsigijome vilą Pervalkoje, dirbdavau tik vasarą, o žiemą sėdėdavau namie – auginau vaikus, prižiūrėjau namus.

Įsivaizdavau, kad taip ir turi būti, kol kartą suvokiau, kad tai – nenatūralu“, – pasakojo Margarita.

Pasirodo, moteris buvo dirbusi ir Jungtinėse Amerikos Valstijose – ten ji prižiūrėjo senyvo amžiaus moterį.

<...> Niekada gyvenime nejaučiau nepritekliaus, užaugau pasiturinčioje šeimoje. Tad pamenu, kaip kvailai jaučiausi išsipusčiusi su dizainerio kurtu paltu kulniuodama Čikagoje į agentūrą darbo ieškoti. Bet ne taip jau sunkiai dirbau Amerikoje – turėjau mielą senutę, kuriai tik valgyti reikėdavo padaryti, namus aptvarkyti, draugiją palaikyti.

Bet morališkai jaučiausi klaikiai. Kai vyras po poros mėnesių atvyko pas mane, jaučiausi laimingesnė nei per savo vestuves“, – aiškino ji.