Šių metų spalio 23 d. teko dalyvauti Užsienio reikalų ministerijos inicijuotoje ir Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai skirtoje diskusijoje „Laikinos sąjungos: meno rezidencijos kaip potenciali Europos atsparumo infrastruktūra“, kurioje, be manęs, savo įžvalgomis dalinosi ambasadorė, buvusi Užsienio reikalų viceministrė Audra Plepytė, menininkas, Masačusetso technologijos instituto profesorius Gediminas Urbonas ir Lietuvos ginkluotųjų pajėgų Strateginės komunikacijos departamento atstovas Tomas Čeponis. Diskusiją moderavo vietokūros ekspertas Eugenijus Kaminskas.

Šioje diskusijoje į tarptautines meno rezidencijas norėjau pažvelgti ne iš romantiškosios ir visiems gerai žinomos perspektyvos ir kalbėti apie jose vykstančius kūrybinius procesus, kultūrinį dialogą tarp skirtingų Europos šalių menininkų ar čia sukurtus pasaulinio lygio šedevrus. Norėjosi labiau išryškinti praktinį meno rezidencijų vaidmenį geopolitinių įtampų ir šiuo metu Europoje vykstančio hibridinio karo kontekste.

Diskusijoje teigiau, kad Europos Sąjungos šalyse veikiantis meno rezidencijų tinklas galėtų tapti puikia saugumo ir atsparumo didinimo infrastruktūra, tačiau tam reikia, kad jos realizuotų dvi esmines sąlygas – maksimaliai „apribotų“ savo prigimtinį „nepriklausomumą“ ir „autonomiją“ bei vykdytų tam tikrą viešąjį „užsakymą“.

Manau, kad šios mano įžvalgos diskusijos dalyviams ir į Nidos rezidencijų forumą atvykusiai auditorijai galėjo pasirodyti nepriimtinos ir antidemokratiškos, todėl jaučiu pareigą papildomai paaiškinti savo poziciją, trumpai išdėstydamas ją raštu.

Tarptautinės meno rezidencijos – demokratijos, lygių galimybių, tarpkultūrinio dialogo ir kūrybinės laisvės bei autonomijos principais grįstos profesionalaus meno ir kitų giminingų sričių atstovų susibūrimo vietos, kuriose kūrėjai/tyrėjai keičiasi kūrybinėmis idėjomis, tyrinėja juos supančią aplinką ir kartu arba individualiai kuria tam tikrus kultūros bei meno produktus.

Šalia kitų municipalinio lygmens kultūros įstaigų – kultūros centrų, muziejų, bibliotekų – Europos Sąjungos šalių narių savivaldybėse veikiančios tarptautinės meno rezidencijos gali tapti puikia „atsparumo infrastruktūra“ ne tik jose reziduojantiems menininkams, bet ir vietos bendruomenių atstovams. Tačiau tam, kad minėti kultūros, meno ir aukštojo mokslo institucijų padaliniai galėtu būti panaudoti bendriems Europos Sąjungos ir šalių narių saugumo ir atsparumo didinimo tikslams, jos turi išpildyti dvi esmines sąlygas.

Pirma, tarptautinės meno rezidencijos turi maksimaliai „apriboti“ savo prigimtinį „nepriklausomumą“, „autonomiją“ ir atliepti Europos Sąjungos bei valstybių narių politiką gynybos, saugumo ir atsparumo didinimo srityse, o taip pat aktyviai dirbti su vietos bendruomenėmis. Tam galėtų pasitarnauti Europos Sąjungos valstybių narių ir savivaldybių sukurti finansiniai bei teisiniai mechanizmai ir atsakinga menininkų atranka.

Antra, tarptautinės meno rezidencijos turi įgyvendinti tam tikrą Europos Sąjungos institucijų, valstybių narių ir savivaldybių „užsakymą“ didinant atsparumą ne tik tarp reziduojančių menininkų, bet ir bendruomenių viduje, su kuriomis šios meno rezidencijos dirba. Kitaip tariant, labai svarbu kokias rezidencijų programas Europos Sąjungos valstybės narės finansiškai rems, koks bus jų turinys ir galutinis tikslas: kokias menininkų ir bendruomenės narių kompetencijas ugdys; ar programose bus skiriamas tinkamas dėmesys ugdyti kritinį mąstymą bei gebėjimą dekonstruoti Rusijos ir kitų priešiškų valstybių skleidžiamus melagingus naratyvus ir pan.?

Manau, kad neišpildžius šių esminių sąlygų, tarptautinės meno rezidencijos ir toliau liks uždaromis tarpkultūrinio dialogo ir kūrybinių ieškojimų laboratorijomis, nevaidinančiomis didesnio vaidmens Europos šalių menininkų ir visuomenės narių atsparumo didinimui.

Taigi, iš esmės turime kalbėti apie tarptautinių meno rezidencijų veikimą dvejomis kryptimis.

Pirma kryptis – tai tarptautinių meno rezidencijų santykis su bendruomenėmis ir jų gyvenamąja aplinka. Ar rezidencijos ir toliau gvildens tradicines ekologijos, paveldo apsaugos, klimato kaitos, vartotojiškos visuomenės, socialinių įtampų ar žmogaus teisių problemas, ar imsis ir atsparumo didinimo, Kremliaus propagandinių naratyvų dekonstravimo klausimų? Jeigu taip, tai čia jau kalbame apie Europos Sąjungos institucijų ir valstybių narių viešąjį užsakymą arba, kitaip tariant, viešosios kultūros politiko siekį kurti ir finansuoti specialias bendruomenių atsparumo didinimo programas, kurių rengime tūrėtų dalyvauti ne tik kultūros, mokslo, bet ir saugumo bei gynybos ekspertai. Tačiau tai yra ne kas kitą, kaip tarptautinių meno rezidencijų ir jose reziduojančių menininkų prigimtinės laisvės ir autonomijos, kuri būtina taikos metui, apribojimas. Apribojimas, kuris, mano nuomone, yra neišvengiamas Lietuvai ir kitoms ritinio flango Europos Sąjungos ir NATO valstybėms, susiduriančioms su hibridinėmis Rusijos atakomis ir nuolat skleidžiama dezinformacija.

Antra kryptis – tai Europos Sąjungos ir NATO šalyse esančio tarptautinių meno rezidencijų tinklo panaudojimas pačių menininkų edukacijai, jų sąmoningumo ir atsparumo didinimui. Praktika rodo, kad pietinėse Europos Sąjungos šalyse reziduojantys menininkai ne visada tinkamai supranta ir adekvačiai vertina Rusijos keliamą grėsmę, todėl yra labiau linkę bendradarbiauti su šios šalies menininkais. Rytinio flango šalių kūrėjai, dalyvaudami bendruose projektuose su pietų Europos kūrėjais, galėtų pastariesiems padėti geriau suvokti Rusijos keliamą grėsmę ir taip padidinti jų atsparumą, užkirsti kelia propagandinių naratyvų plitimui tarp pačių menininkų. Taigi, čia taip pat kalbame apie prigimtinės laisvės ir autonomijos apribojimus bei specialias programas menininkams, kurių rengimui bei įgyvendinimui galėtų/tūrėtų būti pasitelkti saugumo ir gynybos ekspertai.

VIETOJE IŠVADŲ: