Baltosios kopos – vienas iš išskirtiniausių Kuršių nerijos kraštovaizdžio elementų. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jas formuoja tik vėjas, iš tiesų svarbų vaidmenį atlieka ir smėlynuose augantys augalai. Būtent jie savo ilgais šakniastiebiais sutvirtina smėlį ir sukuria sąlygas susiformuoti unikalioms baltųjų kopų buveinėms.

Kuršių nerijos nacionalinio parko specialistai aiškina, kad baltųjų kopų buveinės nuolat kinta ir vystosi etapais. Pirmiausia atviruose smėlynuose įsitvirtina pavieniai užpustymą ir nupustymą pakeliantys varpiniai augalai – smiltyninė rugiavedė ir pajūrinė smiltlendrė. Tai laikoma pradine, arba pionierine, kopų vystymosi stadija.

Ilgainiui augalų daugėja, jie vis geriau sulaiko vėjo pustomą smėlį, todėl kopos tampa stabilesnės. Galiausiai susiformuoja vėlyvoji baltųjų kopų buveinės stadija – joje tankiai auga stambūs varpiniai augalai, o tarp jų vietomis įsikuria ir samanos.

Didžiausi baltųjų kopų plotai Kuršių nerijoje plyti Didžiajame kopagūbryje, kuriame vyrauja ankstyvosios raidos buveinės. Tuo metu pajūrio apsauginiame kopagūbryje dažniau aptinkamos brandesnės baltosios kopos.

Vis dėlto net ir pasiekusios vėlesnę vystymosi stadiją kopos išlieka gyvos ir nuolat besikeičiančios. Stiprios audros kartais nuplauna dalį apsauginio kopagūbrio, todėl baltųjų kopų buveinės laikinai sunyksta. Tačiau, pasak Kuršių nerijos nacionalinio parko specialistų, tai – natūrali pajūrio ekosistemos dalis. Jūra ir vėjas ne tik ardo krantą, bet ir sukuria sąlygas baltųjų kopų buveinėms atsinaujinti bei formuotis iš naujo.

Dėl šių nuolat vykstančių gamtinių procesų Kuršių nerijos kraštovaizdis išlieka dinamiškas, o baltosios kopos – vienos unikaliausių ir vertingiausių šio nacionalinio parko buveinių.