Jei jūs buvote Nidoje, bet nebuvote Mizgirių gintaro muziejuje – vadinasi jūs nebuvote šiame Neringos perle. O tuos, kurie ten jau apsilankė, dažniausia pasitinka galerijos siela Judita Eičinienė.
Atlieka galybę darbų
– Tie, kas pirmą kartą apsilanko šiame muziejuje, tikriausia tikisi, kad juos sutiks ne kas kiti, o jo įkūrėjai Kazimieras ir Virginija Mizgiriai, bet dažniausia pasitinki juos tu… Kokios iš tikrųjų tavo pareigos čia?
– Sunku pasakyti. Čia yra darbas, kuriame gali save realizuoti įvairiose srityse. Čia jų gausybė. Esu ir direktoriaus pavaduotoja, būtina su lankytojais bendrauti, gauti iš jų informaciją, jiems apie muziejų ir gintarą informaciją suteikti, prie kompiuterio dirbti įvairios reklamos srityse…
Rekomenduojame
– Žodžiu, barbė devyndarbė…?
– Galima sakyti ir taip (juokiasi – M.P.).
Neplanavo čia užsibūti
– Esi kaunietė, kaip atsitiko, kad dabar jau daug metų „išmetėte inkarą“ kitoje pusėje marių Nidoje?
– Gal sakyčiau pusiau kaunietė. Buvusioje laikinojoje sostinėje gyvenau nuo aštuntos klasės. Baigiau Santaros gimnaziją, vėliau vokiečių kalbos studijos. Pabaigus jas, labai norėjau gyventi Vokietijoje. Kadangi mokėjau vokiečių kalbą, o čia buvo daug taip kalbančių turistų, tad po pirmo kurso, Nidoje atlikau praktiką Mizgirių senojoje gintaro galerijoje. Patiko.
Pradžioje norėjau važiuoti į Vokietiją, kad galėčiau bendrauti vokiškai, o čia gavosi taip, kad Vokietija atvažiavo pas mane (juokiasi – M.P.).
Tada šių turistų buvo apie 80 procentų. Taip pat galėjau laisvai bendrauti su anglais, rusais ir lenkais, kurių kalbą irgi gerai mokėjau. Čia po kelerių metų susipažinau su dabartiniu vyru.
Teko nemažai padirbėti
– Tad galima sakyti, kaip pas mus įprasta tokiais atvejais, esi meilės emigrantė? Pirma buvo gintaras, vėliau… meilės reikalai?
– Galima sakyti, kad taip ir buvo (juokiasi – M.P.).
– Bet grįžkime prie muziejaus. Ką čia tikisi išvysti atėję lankytojai?
– Pradžioje daug kas galvoja, kad čia savotiškas muziejus. Tačiau greitai supranta, kad čia galima užuosti, paliesti, išgirsti ir net pajusti gintaro skonį.
– Norint jį pažinti bei žinoti ilgą ir įdomią atsiradimo istoriją reikia nemažai padirbėti..?
– Tai jau taip. Man pradėjus juo domėtis kaip materija, teko nemažai bendrauti su a.a. profesoriumi Volfgangu Vaičaičiu, iš kurio labai daug sužinojau apie inkliuzus.
Tai labai užkrėtė ir mane. Kartu rengėme įvairius leidinukus, versdavome medžiagas apie gintarą iš įvairių kalbų. Taip palaipsniui sužinojau apie jį vis daugiau ir daugiau. Visas šias žinias dabar panaudoju savo darbe.
Sulaukia įvairiausių klausimų
– Ko dažniausia klausia muziejaus lankytojai?
– Visokių būna klausimų, bet gana dažnai – kaip atskirti tikrą gintarą nuo padirbto, taip pat apie jo spalvas. Ir kas labai džiugina, kad jaunimas vis labiau ir labiau juo domisi.
– Muziejuje galybė įvairių gintarų. Kas tau iš tos gausybės labiausia patinka?
– Muziejus gali pasigirti įspūdingu Perkūno akmeniu, didžiausiu Baltijos jūriniu gintaru Lietuvoje. Jis yra didesnis už Palangoje eksponuojamą Saulės akmenį. Žmonės, aišku, labai domisi gintarais su inkliuzais, ypač kai sužino, kad jiems 45 ir daugiau milijonų metų. Kiekvienas galbūt atranda savo. Man tai labiausia patinka – gintarai su retais inkliuzias.
Mėgsta žvejoti gintarą
– Žinau, kad nemažai nidiškių po audrų jūroje eina gintariauti. O kaip tu?
– Daugeliui nidiškių tai ne verslas, o sakyčiau daugiau hobis. Esu daugybę kartų su vyru tai dariusi. Ir nemažų gintaro gabalėlių su inkliuzais esu radusi. Labai patinka šis užsiėmimas ir mano sūnums.
Vyras jiems net yra padaręs nedidelius graibštus keselius su kuriais žvejojamas gintaras. Vyresniajam Kajui labai patinka daryti iš gintaro įvairius papuošaliukus.
Šiaip tai braidžioti po banguotą, šaltą jūrą ir žvejoti gintarus yra labai sunkus, sakyčiau tik vyriškas užsiėmimas. Jei būna vyras su žmona, tai ji krante iš tų visų jūros dumblių, pagaliukų ir kitko atrinkinėja gintarą.
Ne sezono metu daug keliauja
– Mačiau tavo „Facebook“ paskyroje, kad esi ir užkietėjusi žuvautoja?
– Kai dar nebuvau ištekėjusi, vyras mane žiemomis nusiveždavo į poledinę žvejybą mariose. Man tai labai patiko, gal tai dar viena iš priežasčių, kodėl tolimesnį gyvenimą pasirinkau Nidoje. Ir net vasarą, jei turime su vyru laiko, išplaukiame į marias pažvejoti.
– Ar sunku atsikrausčius iš anapus marių priprasti gyventi Nidoje. Juolab, kad atėjus tamsiajam metų laikui čia gyvenimas kaip ir sustoja?
– Tikra tiesa. Tokiais mėnesiai gyvenimas Nidoje sulėtėja. Tačiau kai turi čia šeimą – yra ką veikti. Taip pat žiemomis su šeima nemažai keliaujame po šiltus kraštus. Teko lankytis Egipte, Vietname, Šri Lankoje, Izraelyje… Mes kartais juokaujame, kad vasaras parduodame Nidoje, o tada ją susigrąžiname ne sezono metu svetur. O ir Klaipėda bei tas pats Kaunas nėra labai jau toli. Nuvažiuojame ir ten papramogauti.
K. Mizgiris: jei ne sovietinis KGB – šio gintaro muziejaus Nidoje nebūtų
Savęs nidiške dar nelaiko
– Girdėjau, kad nidiškiai labai retai eina prie jūros. Atseit, tai turistų reikalas?
– Yra tame tiesos. Čia gimę ir užaugę prie jūros beveik neina, arba labai retai. Vienas iš jų čia gimęs ir užaugęs mano vyras. Aš čia gyvenu jau daugiau nei 15 metų, bet dar nelaikau savęs tikra nidiške. Kai tik turiu galimybę, visada bėgu prie jūros. Ji man neatsibosta. Ir tikiuosi neatsibos niekada.
– Ačiū už interviu. Linkiu ateityje surasti jūroje dar ne vieną labai, labai didelį gintarą.
– Būtinai. Kai rasiu tokį pasidalinsiu ta žinia.
