Nida, kaip ir kiti Neringos kurortai, iš lėto pasineria į rudenišką snaudulį. Nors jau spalio vidurys, tačiau oras, kiek neįprastai, dar vis vasariškai nuostabus. Pusiaudienį žmonių centre tik vienas, kitas. Ir tie – daugiausia vietiniai.
Darbų nelabai yra
Pasiėmęs kavos prekybos centre „IKI“, įsitaisau ant priešais įėjimą esančio suoliuko ir stebiu niekur neskubančius retus praeivius.
„Jūs, kiek matau, ne vietinis. Ar ne faina dabar. Ramybė, jokio šurmulio ir eilių. Man, panašiu laiku, Nida kažkaip asocijuojasi su žiemos miegui besiruošiančia meška…“, – prisėda greta, ir lyg niekur nieko romantiškai pradeda pokalbį iš parduotuvės išėjęs apie 50 metų vyriškis.
Rekomenduojame
Rankose skardinė alaus. Įsikalbėjome. Pasirodo, jis iš Juodkrantės, sezono metu dirba Nidos aerodrome. Tačiau ten netrukus jau nebebus ką veikti, tad dar neapsisprendė, ką reikės toliau dirbti.
„Nėra ką čia ne sezono metu veikti. Gal eisiu dirbti į savivaldybės komunalinį ūkį, gatvių šluoti, o gal pasiduosiu keliems mėnesiams, iki pavasario pabaigos, kur nors į užsienį..?“, – dėliojo savo gyvenimo planus vyriškis.
Paklausė, ką aš čia veikiu. Pasakiau, kad portalo „Kas vyksta Neringoje“ žurnalistas, atvažiavau tik pusdieniui ir „gaudau“ rudenišką nuotaiką.
„Dar čia nieko baisaus, jūs geriau atvažiuokite kokio lapkričio pabaigoje, kai sutrumpės dienos, prasidės lietūs ir nemaloni žvarba. Va tada tai suprasite, kuo kvėpuoja Nida tuo laikotarpiu.“
Atsisveikindamas pasakiau, kad gal taip ir padarysiu. Juolab, kad artėja Neringos gimtadienio renginiai.
Daugelis užeigų jau nebeveikia
Prie vakarinės prieplaukos krantinės įėjimas į ją užtvertas segmentine, statybine tvora. Vyksta naujos elektros linijos tiesimo darbai. Dėl tos priežasties neveikia (nors savaitgaliais dar planavo – aut. past.) čia esantys populiarūs barai „Malkinė“ ir „Purvynė“.
Dar anksčiau užsidarė, kaip buvo skelbiama „visiems laikams“, populiarusis baras „Kaštonas“.
Tuščia terasa ir netoliese esančiame alaus bare „Genys Garden Nida“. Ant terasos krašto ilgesingai į marias žiūri vienišas poilsiautojas, ir prie jo besiglaustantis, toks pat vienišas katinas. Pradžioje jį palaikiau garsiuoju Nidos „Maxima“ katinu Garfildu.
„Dažnai matau čia jį tupint. Jis labai panašus į tą Nidos žvaigždę, žinau aš ją, tačiau čia kitas, spėju, kad giminaitis“, – šypsojosi vyriškis.
Jonui trūksta tik žuvies
Nudžiugau pamatęs šiokį tokį gyvybės ženklą, kieme kylantį dūmelį, iš populiarios užeigos „Tik pas Joną“. Netoli rūkyklos randu ir su šluota besidarbuojantį šeimininką Joną Šatą. Pasisveikiname.
„Dūmelis rūksta, vadinasi nieko netrūksta…“, – pakartoju jo mėgiamą posakį.
Legendinio Nidos žvejo sūnus Jonas apie tai, kas dar nežinoma apie šeimos verslą
„Kaip ir nieko, tik žuvies nelabai turime. Tik skumbrę. Užsuk vėliau, pavaišinsiu…“ Nežinau ar spėsiu, bet ačiū. Atsisveikindamas panorau jį įamžinti taip besidarbuojantį su šluota, tačiau kategoriškai paprieštaravo.
„Ne, tikrai nereikia. Kažkaip nesolidu. Visi juoksis pamatę mane tokį…“. Na ne, tai ne…
Kiek daugiau žmonių yra tik visus metus veikiančiame restorane „Nidos Kuršis“. Tačiau ir jie užkandžiauja ne lauke, nors staliukai dar yra, o viduje.
Garfildas retas svečias
Kelis kartus praėjus pro „Maxima“ prekybos centrą, tikėjausi išvysti prie įėjimo garsųjį Nidos rubuilį katiną Garfildą, tačiau jo nesimatė.
Kur jis dingo ne ką galėjo pasakyti ir užkalbinta, iš parduotuvės išėjusi, darbuotoja.
„Nežinau, kur jis. Pasirodo, tačiau labai retai. Gal išėjo rudens atostogų, nežinau… O gal todėl, kad kaip matote pirkėjų labai mažai, tad ir katinui, matyt ,čia nėra ką veikti“, – svarstė moteris.
Laivai jau ant kranto
Nida, be savo uosto, ir jame esančių laivų, ne Nida. Čia jos pradžia, ir pabaiga. Apsuku ratuką. Kaip ir reikėjo tikėtis, ir čia jau tvyro artėjančios žiemos laukimas. Daugelis jachtų ir motorinių valčių jau iškeltos ant kranto. Nors vėjas ir žvarbokas, tačiau, mano galva, dar visai tinkamas plaukiojimui.
Užkalbinu vienos jachtos savininką, klausiu, ar ne per anksti baigė sezoną? „Taip, dar plaukioti galima, tačiau jau neatsiranda norinčių, tad kokia prasmė tuščiai laukti.“
Tačiau vandenyje dar yra šiek tiek jachtų, tarp kurių kelios komercinės? Pasirodo krantinėje žiemojimui telpa tik labai ribotas skaičius laivų, tad jie greičiausia tuoj bus išplukdyti į Mingės bei kitus pamario kaimus.
„Ten dar galima ramiai rasti vietą, o ir kaina iškėlimo į krantą ir laikymo visai kita.“ Tai jau taip. Nida yra Nida. Ne tik savo žavesiu, bet ir savo… kainomis.
Sunku skirtis, bet laikas…
Pusdienis skirtas šiam atvažiavimui prabėgo kaip akimirka. Laikas „vynioti bures“ ir man. Sunku skirtis su šiuo nuostabiuoju kraštu, kur praėjusį sezoną praleidau beveik du nuostabius mėnesius.
Kažkaip su nostalgija prisimenu sezono pradžią, pirmuosius reportažus iš muzikos fiestos „Benai, plaukiam į Nidą“, ir kitus padarytus čia vasaros metu.
Ir, aišku, naujas pažintis. Su begale gerų ir nuoširdžių vietinių nidiškių, ir tais, kurie čia atvažiavo sezoniniam darbui. Gaila skirtis, tačiau viliuosi tik laikinai…
P.S Tiesa, dar reikia padėti geram bičiuliui Robertui Reklaičiui (kas jo čia nežino – M. P.) perplukdyti jachtą per marias į Mingę. Tačiau čia jau atskira tema.
Nidos austrių gliaudymo meistrą Robertą žino vos ne visa Lietuva (foto)
