Jau antrą kartą šiais metais Nidoje geras bičiulis Kazimieras Mizgiris (visi jį čia gerai žino, tad manau pristatinėti nereikia – aut. past.) maloniai nustebinimo savo skambučiu. „Sveikas Mode, ką veiki šį vakarą ? Matai, koks gražus šiandien nusimato vakaras? Varom fotografuoti į mirusias kopas…“. Tik visiškas „kvailys“ galėtų atsisakyti tokio pasiūlymo. Greit susirenku reikiamą fototechniką ir pirmyn.
Vykom į senai lankytas vietas
To vakaro „pasivaikščiojimui“ pasirinkome, tiksliau Kazimieras parinko, retai žmonių lankomas negyvąsias, ar dar kitų vadinamas pilkąsias kopas, kažkur per vidurį – tarp Pervalkos ir Juodkrantės.
Ten jis buvo gana senai, tad ir pačiam buvo įdomu pažiūrėti, kaip jos pasikeitusios.
Rekomenduojame
„Nors jos negyvosios, kaip kai kas teigia net mirusios, tačiau tai netiesa. Vėjas kasmet dirba savo darbą, tad tikiuosi, kad kai kur gal rasime ir „praplyšusių“ kopų“.
Negyvosios kopos turi savo žavesio
Mažiau nei pusvalandis kelionės automobiliu ir mes jau vietoje. Koks šimtas metrų kalnapušių miškeliu link marių, ir patekome į apaugusias samanomis bei žolėmis kopas.
Vakarėjantis laikas fotografavimui buvo idealus. Saulės spinduliai visai gražiai išryškino kopų faktūrą.
Man jos buvo tiek pat egzotiškos, kaip ir gyvosios, kur su Kazimieru teko pabuvoti vasaros pabaigoje.
„Aš tai tokių jau nefotografuoju, tačiau tau, kaip „naujokui“, tai leidžiama…“, – šypsojosi Kazimieras.
Po geros valandos „klaidžiojimo“, kaip ir tikėjosi Kazimieras, užėjome į nemažą plotą, kur kopos buvo „praplyšusios“ – atvėrusios smėlio grožybes.
Kad fotografuodami „nebeždžioniautume“, klaidžiojome po jas ieškodami įdomaus kadro kiekvienas sau, kokį pusšimtį metrų atsiskyrę vienas nuo kito.
Rado stogo liekaną
„O čia tai geras, Mode, greit varyk čia, pamatysi, ką radau…“, – staiga išgirdau Kazimiero šūksnį.
Sparčiu žingsniu nuskubėjau iki jo. Kazimieras klūpėjo ant kelių ir rankose laikė kažkokį juodą „neaiškios“ kilmės daiktą.
„Tu tik pažiūrėk, tai gi buvusio užpustyto kaimo liekana, tikrų tikriausias ruberoido ar smalos gabalas, kuriuo buvo uždengtas stogas…“, – susižavėjęs aiškino Kazimieras.
Įdėmiau apžiūrėjus radinį, matėsi ne tik prikalimo vietoje likusi skylutė, bet ir išlikęs nedidelė vinutė.
Kad galėtų įdėmiau apžiūrėti radinį, Kazimieras iš kuprinės išsitraukė sulankstomą padidinimo stiklą: „Retai pasiimu jį į kopas, tačiau šiandien lyg nujausdamas, kad kažką rasime – įsimečiau.“
Spėja, kad čia buvo Karvaičiai
Klūpėdamas smėlyje bei rankose vartydamas rastą artefaktą, šypsodamasis, Kazimieras spėjo, kad tikriausia šiose vietose anksčiau buvo vienas iš užpustytų Karvaičių kaimų.
Jau anksčiau buvau skaitęs, kad per ilgus šimtmečius, nuo XVI amžiaus pabaigos, kai prasidėjo „didžioji“ čia gyvenusių žvejų kova su negailestingo vėjo pustomu smėliu, visko čia būta.
Istoriniai šaltiniai teigia, kad per kelis šimtmečius smėlis Neringoje pasiglemžė 17 buvusių kaimų (dalis Rusijos pusėje). Apie tai informacijos internete apstu. Tereikia „Google“ paieškoje įvesti žodžius „Užpustyti Neringos kaimai“.
„Gal vėjas šį gabaliuką atpustė iš kitur, nors tai mažai tikėtina. Manau, kad čia, giliai po smėliu, ar netoliese ir buvo kaimas, kurio pėdsakus štai ir radome…“
Abejoja archeologų sėkme
Kiek apsiraminęs nuo patirto džiaugsmo radus šį artefaktą, Kazimieras priminė jau girdėtą istorinį faktą, kad smėlis skverbdavosi į mažuose kaimeliuose esančius namus gana smarkiai.
„Kova su tuo buvo įvairi. Pradžioje žmonės bandydavo kovoti su tuo, vėliau išardydavo namus ir keldavosi į kitą saugesnę vietą. Kas dabar tiksliai gali pasakyti, kaip ten buvo. Rašytinių šaltinių nebuvo, yra tik istorikų spėlionės…“
Kazimiero paklausiau, gal tikslinga būtų tose vietose atlikti archeologinius kasinėjimus? Gal pavyktų rasti ir sveikų namų ar kažką panašaus.
„Aš ne archeologas, tačiau nemanau, kad ten giliai po smėliu jie galėjo išlikti. Prisiminkime kiek amžių jau praėjo. Vis tik drėgmė daro savo ir jie paprasčiausia jau sunyko. Liko tik metalinės dalys, ir tos smarkiai surūdijusios, bei kažkas panašaus į tai ką radome iš statybinių medžiagų…“.
Rado apie pusšimtį artefaktų
Paklaustas, kiek per 50 fotografavimo Neringos kopose rado panašių artefaktų, Kazimieras trumpam susimąstė.
„Žinok neskaičiavau. Radau šiek tiek, bus gal koks pusšimtis, gal kiek daugiau… Saugau visa tai specialioje dėžutėje.“
Tai dažniausia įvairūs surūdiję bei susilankstę vinys, įvairūs vielos gabaliukai, viena kita stiklo šukė, smulkūs čerpės ar plytų gabaliukai.
Kuo, jo manymu, retas šis mūsų kelionės metu rastas stogo dangos gabaliukas?
Anot Kazimiero, pasitvirtino faktas, kuo dengė stogus tenykščiai kopų gyventojai kuršiai.
„Ir anksčiau esu radęs kelis panašius stogo dangos gabaliukus. Jie buvo mažesni, tad tik spėliojau, kokia jų paskirtis. Dabar darau išvadą, kad tenykščiai žvejai taip dengdavo savo namus. Ir manau, kad ne bet kokie, o pasiturintys“.
Niekas dar nesusidomėjo
Per ilgus fotografavimo metus K. Mizgiris, kaip niekas kitas, galėtų daug papasakoti, ką matė bei rado kopose. Ar kas nors iš Kuršių nerijos nacionalinio parko istorikų kreipėsi į jį pasidalinti fotografavimo metu patirtais įspūdžiais bei šiais jo rastais artefaktais?
„Dar ne. Gal jie neturi laiko, o gal mano, kad jau viską žino ir turi. Nežinau… Bet jei koks muziejus norėtų šiuos mano surinktus artefaktus įsigyti, mielai juos padovanočiau.“
Prisipažinsiu, šis nuoširdus Kazimiero prisipažinimas mane gerokai nustebino.
Istoriko komentaras
Pasak Lietuvos jūrų muziejaus istoriko Dainiaus Elerto, po smėliu išties turėtų būti likę įvairių gyventojų veiklos pėdsakų, nors pastatus (net bažnyčių) išsikeldami jie išardydavo.
„Iki šiol buvo atliekami tik fragmentiški archeologiniai tyrimai šalia tų užpustytų kaimų, išsamių dar nėra daryta. Tai būtų tikrai vertinga informacija. O tyrimų metodų esama įvairių, nebūtinai reikia georadaro. Galima pritaikyti šiuolaikines technologijas, pasinaudoti palydovine informacija. Yra ir iš kosmoso daromos norimos vietovės nuotraukos. Jos apdorojamos tam tikromis programomis, filtruojamos, tad tyrėjas gali sluoksnis po sluoksnio „skverbtis“ po žeme, matyti struktūras, detales“, – teigia istorikas.
