Sveika, Nida, aš ir vėl čia. Net dvi savaites truksianti darbinė komandiruotė portale „Kas vyksta Neringoje“. Paskutinį kartą čia buvau vasaros pradžioje. Smagiai teko padirbėti. Tai ir muzikos festivalis „Benai plaukiam į Nidą“, pažintis su begale įdomių nidiškių, Joninės… Atrodo, kad Nida tada mane įsileido, tikiuosi taip bus ir dabar.
Gražus ir ramus pirmadienio vakaras. Nidos centre žmonių gal ir ne tiek daug, kaip vidurvasaryje, tačiau netrūksta. Vakarieniauju „Nidos Kuršis“.
Greta, prie dviejų suglaustų staliukų, įsitaisiusi maždaug dešimties žmonių kompanija. Nors negražu klausytis svetimų pokalbių, juo labiau žiūrėti, ką jie valgo ir geria, tačiau gi akių neužsiklijuosi ir ausų neužsikiši… Ant jų stalo vienas po kito gulė įvairūs mėsos ir žuvies kepsniai, desertai, damos gurkšnoja vyną, o vyrai alutį bei dar kažką stipresnio…
Neapsisprendė, ką toliau veikti
Rekomenduojame
Artėjant septintai, tiek jų, tiek mano vakarienė artėjo prie pabaigos. Girdžiu moterų klausimą, – tai ką dabar toliau veiksime..? Kažkokie svarstymai, galiausia viena dama pasiūlo nueiti pasižiūrėti saulėlydžio.
Girdisi moteriški, lyg ir pritarimo, balsai, tačiau vyriškoji pusė ima prieštarauti. „Toli ta jūra, du kilometrai, reiktų jau vos ne bėgte bėgti…“, – dūsauja vienas vyriškis.
Kitas jam pritaria… „Kas ten naujo ir įdomaus, nematėte kaip saulė leidžiasi, geriau čia dar pasėdime“.
Damos nenusileidžia. „Kiek galima tą alų pliumpti, jei tingite eiti, taksi pasiimame…“, – pasiūlė viena.
Prie stalo toliau tęsėsi diskusija, kaip geriau čia pasielgti… Nežinau, kuo visa tai baigėsi, nes greit atsiskaičiau ir sportiniu žingsniu patraukiau Taikos gatve link pietinio paplūdimio.
Iki saulėlydžio liko geras pusvalandis.
Saulės palydėtojų netrūko
Atpūškavau šiek tiek pavėlavęs, saulė jau buvo visai ant horizonto, kaip sakoma, „per Marytės plauką“… Žmonių paplūdimyje gal koks pusšimtis.
Vieni įsitaisę ant suolelio prie gelbėtojų stoties, kiti prisėdę ar prigulę paplūdimyje. Netrūksta ir „kolegų“, kurie visą šį vakaro grožį fiksuoja savo mobiliaisiais telefonais. Greitai traukiu iš krepšio fotoaparatą ir aš.
Pliaukšteliu kelis „banalius“ jūros, debesų ir bedingstančios saulės kadrus. Kaip ir nieko naujo bei ypatingo, tačiau staiga dėmesį patraukė visai prie pat jūros buvusi jauna šeima su dviem pypliais.
Niekas nesimaudė, tik jų kokių trejų-ketverių metų atžalos, kaip „išprotėję“, krykštaudami lakstė po bangas. Gražiau ir negali būti, net… ašara susikaupė akyse…
Sužavėjo idiliškas vaizdelis
Mama įsitaisiusi netoliese ant smėlio vis kažką šūkavo jiems, akylai stebėjo mažylius ir greta buvęs tėtis. Nesu naujokas fotožurnalistikoje, gerai žinau, kad dabartiniai įstatymai draudžia fotografuoti nepilnamečius, o ypač vaikus be tėvų sutikimo.
Tačiau nesusilaikiau nuo tokio vaizdelio, tad padarau keletą kadrų neperžengdamas „raudonos linijos“, kad nesimatytų vaikų veidų ir būtų tik jų tamsūs šešėliai.
Vakaro stebuklas baigėsi… Susipažįstu su nuostabia šeimyna. Atvažiavo kelioms dienoms iš Alytaus.
„Mes visada, kai būname prie jūros, stengiamės palydėti saulę. Gi tai taip nuostabu… Ir šiandien tai padarėme, toks nuostabus vakaras, ir vaikai negali tuo atsidžiaugti“, – sakė pyplių tėtis.
„Mums būnant prie jūros visada saulės palydėjimas lyg šventas ritualas, gi tai taip nuostabu…“, – antrino pyplių mama.
Ir kaip su tuo nesutikti…
P.S. beje, „Nidos Kuršis“ prie gretimo stalelio sėdėjusios kompanijos aplinkui nesimatė. Na, nebent jie nuvažiavo taksi į kitą paplūdimį..?
