Atvažiuodamas į Nidą turėjau „naivią“, žydrą svajonę – surasti ir pakalbinti čia dar gyvenantį seną kuršį. Po kelias dienas trukusių paieškų sužinojau, kad paskutinis Nidos kuršis, tiksliau kuršininkas, Mikis Engelinas – jau senai ilsisi senosiose Nidos etnografinėse kapinėse.
Informacija internete labai kukli
Tačiau apie šias paieškas iš pradžių. Jos prasidėjo nuo „visažinančio“ interneto. Įvedus į paieškos langelį raktinius, su Nida ir jos senaisiais gyventojais susijusius žodžius, pavyko rasti tik kelias kuklias informacijas, kad paskutinis kuršis buvo nidiškis Mikis Engelinas.
Ir daugiau nieko. Tik sausas faktas.
Rekomenduojame
Portale „bernardinai.lt“ randu straipsnį apie fotografą Antaną Miežanską, kuris 1961 metais yra jį įamžinęs blankioje fotografijoje. Irgi su labai kukliu prierašu – paskutinis Nidos kuršis Mikis Engelinas, 1961 metai.
Kitoje informacijoje dar randu, kad Preiloje gyveno dar vienas iš paskutiniųjų kuršininkų Fricas Jakaitis, deja miręs 2015 metų vasario 13 dieną.
Bet mane domina tik nidiškiai, tad ieškau toliau….
Užrašas ant paminklo senąja kalba
Šįkart kalbinant senus nidiškius, su kuriais spėjau susipažinti, pagaliau iš vietinės istorijos žinovės Vitalijos Jonušienės pavyko sužinoti, kad M. Engelinas palaidotas senosiose etnografinėse kapinėse. Pėdinu ten. Jo kapas, anot jos pasakojimo, kapinėse turi būti kažkur ant kalniuko po kaire…
Geras pusvalandis paieškų ir pagaliau randu kelias kapavietes, kur ant medinio paminkliuko yra panaši pavardė – Michel Engelien 14.02.1912 – 15. 08. 1978.
Skambinu V. Jonušienei. Pasirodo, kad tai ir yra M. Engelino kapas, tik vardas ir pavardė parašyti senąją kuršininkų kalba. Netoliese palaidota ir jo žmona Marta.
Pavyko rasti seną fotografiją
Po kapinių užsuku pas, jau tapusį geru bičiuliu, Nidos Mizgirių gintaro muziejaus įkūrėją Kazimierą. Papasakoju apie paskutiniojo kuršininko paieškas. Kazimieras valiūkiškai šypsosi…
– Kažkur turiu jo nuotrauką, tuoj pabandysiu surasti.
Geras pusvalandis paieškų jo fotoarchyvuose ir pagaliau… Tarp gausybės juodai baltų nuotraukų randame tai, ko ieškome. Išdidžiai žvelgiančio į fotoobjektyvą, raukšlėmis išvagoto vyriškio nuotrauką.
– Kokia šios fotografijos istorija?
– Gerai atsimenu, kad ji daryta apie 1975 metus, visai netrukus kai iš Vilniaus buvau ištremtas čia, į Nidą.
Tuo metu vyko žvejų šventė. Jos metu buvo pagerbiami senieji žvejai. Jie buvo apgaubiami tautinėmis juostomis, su kuria ir įamžinau tąkart M. Engeliną, nebūdingai jam tvarkinga apranga.
– Tai jis buvo senas žvejas..?
– Kaip nebūtų keista, tačiau ne. Jis labiau mėgo, kaip pats sakydavo, žvejoti varnas.
Pajūryje gaudydavo varnas
– Kaip suprasti, kam tos varnos..?
– Labai paprastai. Anksčiau, žiemomis, vietiniai neturėdavo daug ko valgyti, tad daugelis traukdavo į pajūrį „žvejoti“ pilkųjų varnų. Į kelias tokias gaudynes buvau pakviestas ir aš. O viskas vykdavo labai paprastai. Mikis turėdavo namuose prijaukintą gyvą varną, kurią, nuėjus į pajūrį, pririšdavo virvute prie kojos ir paleisdavo striksėti ant smėlio, po tokiu specialiu tinklu.
O šone papildavo grūdų ar kito pašaro. Pro šalį skrisdamos kitos varnos pamatydavo tai ir nusileisdavo žemėn. Tada, iš netoliese įrengtos šakų priedangos, reikėjo laiku tą tinklą nuleisti ant jų. Taip kartais pavykdavo vienu metu jų pagauti net gerą tuziną.
Nepamiršo senosios kalbos
– Ir kas toliau..?
– Tada būdavo ne pats maloniausias akiai vaizdelis. Mikis po vieną jas traukdavo iš po tinklo ir perkandęs kaklą mesdavo į krepšį. Tokiu būdu nužudyti jas buvo sena tradicija. Vėliau parsinešęs namo jas nuvalydavo ir sūdydavo statinėse. Taip va ir susikaupdavo maisto atsargų žiemai. Ir tai darė ne tik jis, bet ir daugelis vietinių.
– Brrr… varniena. Gal teko gal ir tau jų paragauti?
– Taip, ir ne vieną kartą. Kažkas labai panašaus į viščiuką.
– Ką jis pasakojo apie savo kilmę?
– Tikrieji kuršiai Neringoje išmirė prieš ne vieną šimtą metų. Jis, kaip ir kiti senieji vietiniai, save vadino kuršininku. Jo giminės šaknys buvo susimaišiusios su lietuviais, vokiečiais, latviais… Kaip ir pati kalba. Jis kalbėjo tik ja, kartais net sunku būdavo suprasti, ką jis sako. Labai nuoširdus buvo žmogus, be galo malonu, kad teko jį pažinoti ir įamžinti.
– Graži istorija, ačiū labai, Kazimierai, kad pasidalinai ja.
