Birželio 21–29 dienomis Juodkrantėje vyksta kultūros festivalis „Juodkrantės kurorto dienos“. Iš Kuršių nerijos kilęs garso menininkas Lukas Tarvainis šiame renginyje pristatys specialiai Juodkrantės viloms kurtą muzikinį kūrinį. Apie tai, koks yra pamario krašto skambesys bei kokių radijo stočių klausosi medžiai, su kūrėju kalbasi Monika Augustaitytė.
Festivalio „Juodkrantės kurorto dienos“ metu bus galima išgirsti tavo specialiai Juodkrantei sukurtą garsinį kūrinį. Papasakok, koks tai sumanymas, kas laukia klausytojų?
Mano mintis buvo Juodkrantės viloms sukurti garsų promenadą – savotiškus garso takelius. Kuršių neriją paprastai įsivaizduojame apsuptą gamtos stichijų: vėjo, jūros ošimo, miško ramybės. Man visada labai įdomu ieškoti vietovės išskirtinumo. O jį sudaro ne tik gamta, bet ir žmonių buitinis gyvenimas. XIX a.pab.-XX a. pr., kai buvo industrinė revoliucija, į Juodkrantę žmonės vykdavo pasisveikatinti, pailsėti nuo garlaivių ir garo mašinų triukšmo, atitrūkti nuo to, kas vyko didmiesčiuose. Noriu tai atspindėti ir savo kūrinyje.
Sukūrei albumą „Identitetai: Kuršių nerijos skambesys“. Ką tau svarbiausia buvo jame užfiksuoti?
Rekomenduojame
Šis albumas buvo iššūkis sau, bet tuo pačiu ir duoklė vietinei bendruomenei. Kūriau turėdamas mintyse Neringos gyventojus. Per garso meną, kuris yra mano pagrindinė išraiškos forma, norėjau atspindėti, kaip girdžiu šio krašto skambesį. Ir aš tą pulsą užčiuopiau. Dirbau ne tik su aplinkos garsais, bet ir su buitine kasdienybe, vietinių istorijomis, dialogų nuotrupomis, garsiniais fragmentais.
Neringa yra ir kurortas, ir kaimas. Praėjus vasarai tempas čia sulėtėja perpus: užsidaro kavinės ir restoranai, nebereikia tvarkyti butų. Lieka tik vietiniai, kurie pratę prie niūrių orų ir išsinuobodžiavimo, kurio po intensyvios vasaros labai norisi. Norėjau pagauti vietinių kasdienybės akimirkas tais slogiais rudenio orais. Supratau, kad sudėtinga sudėti visą šito krašto garsą ir skambesį į vieną nepilnos valandos albumą. Antrąją albumo dalį norėčiau sukurti su tam tikrais mikrofonais, kurie padėtų išgirsti, ko negirdime plika ausimi. Pavyzdžiui, kaip skamba tūkstantis vaikščiojančių skruzdžių.
Kaip sekėsi rinkti vietinių Kuršių nerijos gyventojų istorijas?
Galvojau, kaip reikės juos užkalbinti. Neretai būna, kad žmogus pasakoja neįtikėtiną istoriją, bet tik išsitrauki diktofoną ir jis staiga sutrinka. Mes susikooperavome su mano mama – kaip tyčia, prieš metus savo magistriniam darbui ji darė nuodugnų tyrimą apie vietinius, apie šio krašto reikšmę. Mama dokumentavo pokalbius paprasčiausiu telefonu, o aš klausydamas tų įrašų iš jų išsilukštenau labai gražias pastraipas, pavienius sakinius. Pamačiau, kas jungia visus pašnekovus, kad atsikartoja tam tikri raktiniai žodžiai. Juos ir norėjau užakcentuoti.
Kas buvo tie raktai, kuriuos pastebėjai?
Buvo justi susirūpinimas dėl šio krašto trapumo: kad reikia atsakingai ir sąmoningai žiūrėti į tai, kaip mes prisidedame prie jo puoselėjimo arba naikinimo. Jie pasakojo, kad po pasaulinių karų iš įvairiausių pasaulio kampų į Kuršių neriją atsikraustė nauji žmonės su visiškai kita kultūra, pasaulėžiūra, kalbėjo apie senuosius gyventojus ir kaip svarbu perduoti jų istoriją. Pašnekovai dalinosi prisiminimais apie tai, ko jau nebėra. Pavyzdžiui, apie stintų sriubą, kurios dabar nebevalgome (o kadaise tai buvo didžiausias delikatesas). Nors atmintis tuos prisiminimus lengvai iškraipo, bet tai irgi turi savo žavesio. Padrikų minčių samplaikai bandžiau surasti loginę seką ir tą dariau vedamas muzikinės intuicijos.
Kaip tu klausaisi Kuršių nerijos, kaip ją girdi?
Supratau, kad yra daug garsų, kurių negirdime dėl fizinių mūsų, kaip žmonių, limitacijų. Žemiau mūsų diapazono girdimumo juostos yra infragarsai, virš girdimumo juostos – ultragarsai, o dar yra elektromagnetiniai garsai. Dabar atradau, kad medžiai yra puslaidininkiai. Per juos teka vanduo, todėl kiekvienas natūraliai tampa antena. Medžiai turi klausytis radijo stočių, neretai – vidutinių bangų stočių iš Lenkijos ar kitų aplinkinių šalių. Medžiai – pasmerkti klausytis įvairiausios muzikos, jie savotiškai užteršti. Nors mes girdime tylą, bet per juos visada teka radijo dažniai.
Visiems linkiu pabandyti aktyviai klausytis savo aplinkos. Tai yra sunku, kartais gal nuobodu. Žmogui gali būti nekantru ar ne visada aišku, ko klausytis. Bet jei kiekvieną kartą eidamas pasivaikščioti skiri tam bent dešimt minučių, imi girdėti vis daugiau, išgirsti kažką gilesnio. Tai gali užkabinti.
Tu ir pats gimei Juodkrantėje bei užaugai Nidoje, tiesa?
Juodkrantėje gyvenau iki kokių dviejų metų. Ten yra mano proprosenelių namas, kuriame tenka būti iki dabar. Anksčiau vasarą iš Nidos bėgdavau į Palangą, kad pailsėčiau nuo tų pačių veidų. O po to supratau, kad nereikia vykti tiek toli, užtenka nuvažiuoti į Juodkrantę. Vasarą, kai Nidą užgožia didelis triukšmas, dairausi per petį, kaip Juodkrantėje gražu. Labai norėčiau ten daugiau leisti laiko, pabandyti pagyventi ne sezono metu. Juodkrantė yra ramybės uostas tiems, kas nori susitelkti į gamtą, ji turi nuostabią sengirę. Ten – savas pulsas.
Užaugęs Kuršių nerijos ramybėje, vėliau gyvenai didmiesčiuose. Ar tuo metu tau trūko garsiškai įprastos aplinkos, ar nebuvo per daug dirgiklių?
Kai po vidurinės mokyklos apakintas ambicijų išvykau į užsienio didmiesčius, norėjau veiksmo, nes jaunas žmogus negali nusėdėti vienoje vietoje. Tuo metu negalvojau nieko, norėjau dingti kuo toliau. Kai patį pirmą kartą apsigyvenau Londone, dvi savaites skaudėjo galvą, stipriai veikė aplinkos garsai. Atsimenu, buvo labai sudėtinga, apėmė stiprus namų ilgesys, bet palaipsniui adaptavausi ir tiek.
Nors Vilniaus pietinio aplinkkelio garsas savotiškai primena jūros ošimą, bet man to neužteko, vis tiek reikėjo tikros gamtos, savų medžių, savų kopų. Medžiai Kuršių nerijoje kitokie nei didžiojoje Lietuvoje – jie žemesni. Laikui bėgant tą pačią jūrą ne kartą pamilau iš naujo ir supratau, kad visgi noriu būti Nidoje. Kiti vengia tos ramybės, o aš kadangi esu čia gimęs, augęs sąmoningai į ją grįžau. Paskutiniai mano meniniai projektai buvo susiję būtent su pamario kraštu: Priekule, Klaipėda ir Neringa. Kai grįžau, supratau, ką turėjau po nosimi bei ko nevertinau anksčiau. Mano kūrybai šis landšaftas reikalingas, jis mane įkvepia.
