Kuršių Nerija yra tokia savita, kad ją būtina pamatyti taip pat, kaip Italiją ar Ispaniją, kad sielai nestigtų nuostabaus grožio vaizdų, XIX a. rašė vokiečių kalbininkas, filosofas Vilhelmas Humboltas. Daug įdomybių apie šį kraštą atskleidžia Kuršių nerijos istorijos muziejus.
Atrado akmens amžiaus gyvenvietę
Kuršių nerijos istorijos muziejaus ekskursijų vadovė Jūratė Ruzveltienė pasakojo, kad Kuršių nerija susiformavo po ledynmečio. Vėjui stipriai pučiant į Sambijos pusiasalio krantus, jūrų srovės nešė smėlį, iš pradžių susidarė salos, o vėliau jos susijungė į grandinę. Prieš 5 tūkst. metų šiame krašte įsikūrė žmonės.
Pirmoji Nida istoriniuose šaltiniuose minima 1385 m., tuomet ji buvo ties Grobšto ragu, antroji Nida – prie Parnidžio kopos, o trečioji Nida yra šalia Kuršių nerijos istorijos muziejus. Pirmąsias dvi Nidas po smėliu palaidojo slenkančios kopos.
Rekomenduojame
Anksčiau per neriją ėjo pagrindinis susisiekimo kelias iš Karaliaučiaus į Mėmelį, tam statytos pilys, poilsio vietos. Pirmoji Nidos smuklė minima 1437 m., rašoma, kad aplink jas kurdavosi ir gyventojai: statė namus, augino gyvulius.
Kuršių nerijos gyvenvietėje Juodkrantėje XIX a. pr. gyventojai pastebėjo atpustytas įvairias puodynių šukes. Jomis susidomėjo Prūsijos archeologas Becingeris. Ištyrinėjęs vietas, jis ties Juodkrante ir Nida atrado akmens amžiaus gyvenvietes.
Remdamasi šiais tyrimais, archeologė Rimutė Rimantienė su studentais 1974-1978 m. kasinėjo Becingerio aprašytas vietas ir surado apie tūkstantį puodynės šukių. Iš jų galima spręsti, kad puodynės buvo iki vieno metro aukščio, smailėjančios, skirtos garinti druskai iš jūros vandens.
Smėlis užpustydavo kaimus
XVI-XVII a. krašte vyko didžiuliai smėlio pustymai, o XVIII a. sukaustė septynerių metų karas: Prūsija, Prancūzija ir Danija kovojo prieš Rusiją. Rusai buvo įsitvirtinę Klaipėdoje, jie čia kirto miškus, gamino dervą, smalą.
„Šiame pusiasalyje nėra jokios augmenijos. (…) Liūdnesnės vietos kaip čia gal niekur pasaulyje nėra. Vien tik smėlis ir vanduo… Man nesuprantama, kaip žmonės čia gali gyventi“, – knygoje „Užpustyti Kuršių nerijos kaimai“ cituojamas filosofo Vilhelmo von Humbolto 1814 m. laiškas žmonai Karolinai.
Kitas keliautojas 1795-1797 m. rašė: „Čia nieko nėra, išskyrus amžiną smėlio pustymą. Galima keliauti mylių mylias ir nesutikti žmogaus, nekalbant jau apie kaimus. Vargingos vietos gyventojų lūšnos beveik užpustytos. Viskas čia atrodo apleista ir klaiku, ir visa, kas regima ar girdima, žmoguje kelia stingdančias mintis apie kerštaujantį Dievą.“
Kitur pastebima, kad gyventojai nesaugo savo kopų, vietovės, kerta miškus, gano gyvulius. Rašoma, kad buvo užpustyta 14 kaimų, kai kurie po du kartus, pvz. Nagliai prie Juodkrantės, iš kurių susikūrė Preila ir Pervalka. Karvaičiuose kunigas rašo, kad sugrįžęs po pustymų, į savo bažnytėlę galėjo patekti tik per varpinės bokštą.
Dėl smėlio keliavimas būtų tapęs neįmanomu, tad procesui pristabdyti valdžia pasitelkė prūsų mokslininkus. Daug darbų XIX a. pirmoje pusėje nuveikė Nidos pašto stoties viršininkas Gotlybas Dovydas Kuvertas, ėmęs želdinti kopas. Vėliau jo darbus tęsė sūnus Georgas Dovydas Kuvertas.
Lankėsi karalienė Luizė
1807 m. sausį besitraukiant nuo Napoleono armijos, Nidoje lankėsi Prūsijos karalienė Luizė. Ji apsistojo D. G. Kuverto pašto stotyje. Pasakojama, kad karalienė Luizė apledijusiame smuklės lange su žiedo deimantu įrėžė Gėtės eiles. Deja, smuklė sudegė ir užrašas neišliko, tačiau toje vietoje buvo pastatytas viešbutis, o jam suteiktas karalienės Luizės vardas. Sulaukusi 34-erių ir pagimdžiusi devynis vaikus, karalienė mirė nuo ligos. Jos vaikų auklėtojas rašė, kad Kuršių nerija jiems priminė Grenlandiją, nes čia buvo labai šalta, vėjuota, niūru ir drėgna.
„Dabar Nida yra Kuršių nerijos centras, o anksčiau pagrindinis kurortas buvo Juodkrantė. XIX a. pab.-XX a. pr. Juodkrantė minima kaip geriausias kurortas Vokietijoje prie Baltijos jūros. Joje buvo nuostabios promenados, skatinti lėti pasivaikščiojimai mišku, atvykėliai čia statėsi vilas. Į miestelį net plaukdavo garlaivis su orkestru, krante vykdavo šokiai iki vakaro. Nida tuomet buvo žvejų kaimas. XIX a. pab.-XX a. pr. Nidą atradus dailininkams, juos priėmė Hermano Blodės poilsio namai. Kraštą aplankė Levis Korintas, Ernstas Molenhaueris, Karlas Knaufas ir kt.“, – pasakojo muziejininkė J. Ruzveltienė.
Džonas Varfordas suregistravo, kad Kuršių nerijoje nuo XIX a. antros pusės iki Antrojo pasaulinio karo tapė apie 300 dailininkų.
Ant kopos – sklandytojų gausa
1933 m. Lietuvos aeroklubo iniciatyva Nidoje, šalia Parnidžio kopos, buvo įkurta sklandymo mokykla. Angaras pastatytas pagal sklandytuvų konstruktoriaus Broniaus Oškinio projektą. Medine barža vyrai plukdė lentas, rąstus, kitas medžiagas angaro statymui. Atsiplukdė ir sklandytuvą. Netrukus pagal architekto V. Landsbergio-Žemkalnio projektą buvo pastatytas bendrabutis su valgykla.
Nidą pamėgo sklandytojai iš Lietuvos, Prancūzijos, Čekijos, Suomijos, Estijos, Latvijos, Olandijos ir kitų šalių. Jie ant ratukų užsidėdavo sklandytuvą ir nusigabendavo ant Didžiosios kopos.
„Sklandymo mokyklai vadovavęs Pyragius yra pagavęs oro gūsį ir nusklendęs net iki Palangos, o sklandytojas Alfredas Gysas 1938 m. birželį sklandytuvu „Žaibas“ pakilo virš kopų ir 26 val. 3 min. išsilaikė ore, pasiekė Lietuvos rekordą ir trečią rezultatą pasaulyje“, – sakė muziejininkė J. Ruzveltienė.
1939 m. sklandymo mokyklą perėmė Vokietijos karinis oro pajėgų korpusas, o baigiantis karui mokykla sudegė.
Varnas gaudė ir valgė
Ėmus tirpti ir šalti marioms (tas laikotarpis vadinamas šaktarpiu) sumažėdavo žuvies, gyventojams grėsdavo badas, tad jie imdavo gaudyti varnas ir jas valgyti. Varnų gaudymu užsiimdavo senas žvejys ir vaikai. Per dieną buvo sugaunama apie 100-150 varnų. Moterys varnas sūdydavo statinaitėse, virdavo. H. Blodės viešbutyje iš varnų plunksnų buvo gaminamos pagalvės. Karaliaučiuje iki Antrojo pasaulinio karo varniena restoranuose buvo pateikiama kaip delikatesas.
Žvejų gyvenimas buvo specifinis: vyrai į žvejybą išplaukdavo net šešioms dienoms, šeštadienį sugrįždavo, o sekmadienį keliaudavo į bažnyčią. Daug vyrų nuskęsdavo, tuomet žvejoti traukdavo šeimos moterys. Pagrindinis laivas šiame krašte buvo kurėnas – plokščiadugnė valtis, kuria gyventojai plaukdavo į marias.
Siekiant, kad kiekvienas Kuršių marių kaimas žvejotų savo priskirtame plote, 1844 m. žvejybos inspekcija įvedė nurodymą, kad žvejų burvaltės turėtų atpažinimo ženklus – stiebo viršūnėje matomas vėtrunges. Vyriausiasis Kuršių marių žvejybos inspektorius E. V. Berbomas kiekvienam pamario kaimui sukūrė vėtrunges – lentelę su skirtingomis spalvomis ir geometriniais ženklais.
