Anksčiau kažkaip maniau, kad mūsuose gyvuoja tokia taisyklė – tikri savo amato meistrai „neišduoda“ savo darbo paslapčių. Tai liečia ir mano kolegas fotomenininkus. Ir pasirodo, smarkiai klydau.
Pasiūlė kartu nueiti į kopas
Vieną pavakarę Nidoje netikėtai sulaukiau jau tapusio geru bičiuliu fotomenininko Kazimiero Mizgirio skambučio.
„Matai koks gražus vakaras, ir kokie nuostabūs debesys. Einu netrukus fotografuoti į kopas. Gal nori prisijungti…?“
Rekomenduojame
Tik visiškas kvailys galėtų atsisakyti tokio pasiūlymo. Keičiu visus vakaro planus ir po pusvalandžio mes jau judame link kopų.
Irgi pasiėmiau fotoaparatą, nes gimė unikali tema, kaip tas karvelis keptas nukritęs iš dangaus, užfiksuoti kaip Kazimieras jas fotografuoja. Bei gal ir sužinoti kai kurių fotografinių paslapčių…
Atskleidė pagrindines paslaptis
Po maždaug trijų valandų mūsų kelionės per kopas, prisipažinsiu, šiek tiek ir nusiplūkėme, susėdome vienos jų viršūnėje.
– Daug ką pats pamačiau ir supratau. Tačiau kaip tu apibūdintum, kokia pagrindinė kopų fotografavimo paslaptis?
– Jokia čia paslaptis. Daugelis fotomeistrų tai žino. Kopas geriausia fotografuoti ryte bei prieš saulei nusileidžiant. Nes fotografija – šviesos raštas. Ir niekada neskubėti, būti kantriam, pamačius reikiamą vėjo padarytą smėlio kompoziciją, sulaukti to trumpo momento, kai saulės spinduliai padarys tikrą gamtos stebuklą.
– Kada pradėjai čia lankytis bei jas fotografuoti?
– Į Nidą buvau „ištremtas“ iš Vilniaus 1974 metais. Pradžioje fotografavau tai, kas buvo būtina darbui, o laisvalaikiu senus nidiškius. Be galo daug jų įamžinau, ir tik po maždaug dviejų metų atradau kopas.
– Ir įsimylėjai jas iš karto…?
– Galima drąsiai sakyti, kad taip. Nuo tada kasmet čia apsilankau dešimtis kartų. Tiek vasarą, tiek rudenį ar žiemą. Nes kiekvienu metų laiku jos vis kitokios. Kai pučia rytų vėjas, kaip aš jį vadinu statybininku, jis gali per naktį supustyti trijų ir daugiau metrų aukščio kalvą, ko nebuvo vakar. Ir tas jų nupintas vėjo kopų raštas, niekad nebūna tokio paties…
– Kai pradėjai jas fotografuoti dar nebuvo skaitmeninių fotoaparatų o analoginė juodai balta fotografija. Yra skirtumas?
– Taip, dirbau su juodai balta fotojuostele. Labai didelis skirtumas tarp jos ir dabartinės „skaitmenos“. Ir pasakysiu, labai ilgiuosi to senojo proceso. Vis ruošiuosi vėl prie jo sugrįžti.
– Kodėl? Kai kas šiandien pasakytų, kad spalvotos nuotraukos daug gražiau perteikia kopų grožį.
– Ir taip, ir ne… Juodai balta fotografija suteikia joms visai kitą spindesį, visai kitą savo grožį. Tik šiandien ne kiekvienas tai gali pajusti, nes jie pripratę prie šiuolaikinių technologijų.
– Kur tavo kopų nuotraukų paslaptis, nes jas fotografuoja ne vienas fotomenininkas?
– Aš nemėgstu fotografuoti kopų, jei jose matosi žmonių ar gyvūnų palikti pėdsakai. Kiti kolegos kaip tik labai mėgsta kai jie yra. Man kopos turi būti švarios ir nekaltos, kaip tas ką tik gimęs nuogas kūdikis. Ir nuojauta, kas išties gražu, o kas nelabai… Tai ateina su per ilgus metus įgyta patirtimi.
– Kaip ir kada tapai garsus kopų fotografas?
– Kai prieš 47 metus Nidoje prasidėjo Lietuvos fotomenininkų seminarai. Ir dabar jie vyksta. Tada pripažinti Lietuvos fotomenininkai pamatė pirmuosius mano bandymus. Pasiūlė surengti fotoparodą. Taip palaipsniui šios fotografijos tapo žinomos Lietuvoje, vėliau tuometinėje sovietų sąjungoje, bei palengva ir užsienyje.
– Teko, kiek žinau tau fotografuoti kopas ir kitose šalyse?
– Taip, ne vienoje. Tų šalių fotomenininkai jas mato savaip, o aš kitaip, sakyčiau per Mizgirio lietuvišką prizmę.
– Ir ką sakė kolegos užsieniečiai?
– Jie būtent tai ir pastebėdavo, kad mano visai kitas kopų matymas nei jų.
– Saulė jau ritinėjasi horizonte… Daug dar ką galėtume apkalbėti. Tačiau pabaigai gal kiek banalus klausimas. Esi padaręs tūkstančius kopų nuotraukų. O koks būtų tavo per tuos ilgus metus jų sukauptas aukso fondas?
– Neskaičiavau kiek. Sunku būtų atrinkti kažkokį konkretų skaičių, kaip pats sakai aukso fondui. Čia kaip ir vaikai, tėvams visi gražūs. Nemažas būtų jų būrys, keli šimtai tikrai.
– Ačiū už šią nuostabią kelionę, linkiu dar daug daug gražių kadrų.
Sulaukiau komplimento
Kitądien Kazimierui nusiunčiau savo kartu su juo padarytas kopų fotografijas.
„O žinai, tu visai neblogas mokinys….Keli kadrai išties visai neblogi gavosi…“, – sulaukiau tokio įvertinimo.
O kaipgi galėjo būti kitaip, kai netoliese buvo toks mokytojas.
Ačiū tau, mielas bičiuli.
