Liepos 16 d. į kelių valandų ekskursiją „Nidos kopų amfiteatrai“ poilsiautojus pakvietė geografė, hidrologė, ilgametė Nidos gyventoja Aušra Feser. Dalyviai vaikščiojo kopų šlaitais su įspūdingomis panoramomis į Nidos gyvenvietę ir Kuršių marias.
Ši ekskursija – vienas iš XXVIII tarptautinio Thomo Manno festivalio renginių.
Pradėję kelionę nuo Kuršių nerijos istorijos muziejaus, dalyviai ėjo šlaitais, pakeliui stabteldami šalia menininkų namo, poilsio namų „Kastytis“, ilgėliau sustojo Nidos etnografinėse kapinėse prie krikštų ekspozicijos, toliau patraukė į kopų amfiteatrą netoli Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios, sustojo prie Neringos gimnazijos ir galiausiai vingiuodami Urbo kalno takeliais atžygiavo į Nidos centrą.
„Atvykau į Kuršių neriją tyrinėti Baltijos pajūrį, bet ši vieta taip įtraukė, kad likau ir gyvenu čia jau 34 metus. Nuo pat pradžių mokėjau vokiečių kalbą, tad kasmet man vėrėsi ir tebesiveria Kuršių nerijos stebuklas. Šis kraštas nenustoja stebinti!“, – ekskursiją pradėjo gidė A. Feser ir paminėjo Henrio Fukso mintį, kad į Kuršių neriją atvažiuoja giliaminčiai keliautojai. Jiems įdomu ne tik pagulėti paplūdimyje, bet ir suvokti, patyrinėti, kur atvyko.
Rekomenduojame
Vaikščioti po Kuršių neriją A. Feser atvykėlius ragino intuityviai. „Čia tikrai nepasiklysite!“, – drąsino.
Nidos kopų amfiteatrus gidė apibūdino kaip daubas, saugančias nuo didžiausių vėjų, bet kartu ir keliančias didžiulį pavojų būti užpustytiems smėlio. Ir, be abejonės, šie amfiteatrai-regyklos atveria įspūdingas panoramas.
Pasivaikščiojimo metu dalyviai išgirdo galybę įdomių pasakojimų apie Nidą, jos gyventojus ir gamtos ypatumus. Sužinojo, kad amfiteatre ant kalno šalia Kuršių nerijos istorijos muziejaus anksčiau buvo Skruzdynės maudyklių takas, Pieno gatvė, kur gyventojai veikiausiai vesdavo karves, mat anksčiau be šio gyvulio gyvenimas čia buvo neįsivaizduojamas.
„Žvejai gyveno apačioje, į kalnus nelabai ėjo, išskyrus kalną, kur dabar stovi Thomo Manno namelis. Jis vadinosi Uošvės kalnu, anot senųjų gyventojų, čia buvo pirma plika kopa Nidoje, tad puikiai matydavosi, kokie pasimatymai vyksta kurėnuose, laivuose apačioje. Tad mamutės čia vis ateidavo įdėmiai pasidairyti“, – šypsodamasi pasakojo A. Feser.
XVII a. Nidos vietoje įsikūręs kaimas buvo neišnykstantis, žvejų kasdienybė buvo nuolatinis skurdas ir vargas, juk žvejai gyveno pavojingą gyvenimą – kaskart išplaukę žvejoti, nežinodavo ar besugrįš.
„Marios buvo jų laukas, o kurėnas – jų arklas“, – teigė gidė.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Nidoje gyveno tik žvejai ir dailininkai. Vėliau šis kraštas ėmė traukti unikalios gamtos, ramybės ir tykumos mylėtojus. Atvykėlių net du ar tris kartus padaugėjo tuomet, kai pasaulinio garso rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas Thomas Mannas čia 1930 m. pasistatė vasarnamį ir atvykdavo atostogauti su šeima.
Gidė pažymėjo, kad tapytojas Ernstas Molenhaueris su kitais dailininkais Nidoje buvo įkūręs statybų policiją, kuri uždraudė statyti bet kokius namus, automobilius Kuršių nerijoje, tebuvo vos vienas vykimui pas gydytojus, uždraudė ir garsią muziką. Nudistų pliažai anksčiau buvo ir Kuršių marių pusėje, ir prie jūros: vienas jų vadinosi „Edeno sodai“, o kitas – „Rojus“.
O kokia Nidos gyvenvietės spalva? Tai „Niddener Blau“ – ryškiai, giliai mėlyna, kaip Thomo Manno namo apvadai, pažymėjo gidė A. Feser.
