Iš ąžuolo ar uosio – vyrams, o iš liepos ar drebulės – moterims pagaminti krikštai (antkapiniai paminklai) rymo Nidos etnografinėse kapinėse. Tarp čia amžino poilsio atgulusių žmonių – garsus menininkų mecenatas Hermannas Blodė, Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios statytojas kunigas Gustavas Echternachas ir šiuos beyrančius krikštus atkūręs menininkas Eduardas Jonušas.
Po etnografines kapines, įkurtas šalia Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios, vedžioja įstaigos „Neringos muziejai“ muziejininkė-istorikė, krikštų rekonstruktoriaus, dailininko E. Jonušo (1932-2014) žmona Vitalija Jonušienė.
Vyrai – ąžuolai, moterys – liepos
Pasak muziejininkės V. Jonušienės, kapinės su krikštais yra išskirtinė šio krašto tradicija.
Rekomenduojame
„Krikštai yra Nemuno deltos, Pamario tradicija. Jie buvo mediniai. Vyrų krikštai buvo gaminami iš ąžuolo, uosio ar beržo, o moterų – iš liepų, eglių, pušų, drebulių. Vyravo tradicija krikštą dėti kojūgalyje, tikėta, kad kai reikės prisikelti, įsikibus bus lengviau išlipti iš kapo duobės. Tokia tradicija Mažojoje Lietuvoje ir Kuršių nerijoje dar gyvavo XX a. pr.“, – sakė V. Jonušienė.
Istorikė pažymėjo, kad seniau krikštų forma priminė urną ar ištempto roplio odą. Krikštuose galima išvysti augalų ir gyvūnų (žirgų, paukščių) motyvų. Kurti ir žemi kryžiai (kad atlaikytų vėjo stichiją). Kryžiai su stogeliais, primenančiais nešiojamas skepetėles, dėti šalia moterų kapų. Vėliau antkapiniuose paminkluose atsirado krikščioniški simboliai: kryžius, širdelė.
Kai kurie krikštai buvo dažomi juoda, mėlyna, raudona, žalia, geltona spalvomis. Kai krikštas nupūdavo – jį įleisdavo į žemę.
Unikalių krikštų iki šių dienų išliko nedaug – jie sunyko, nebeliko, kas jais pasirūpintų.
„Po karo krikštų dar buvo, o apie 1969 m., kai buvo ruošiamas jų rekonstrukcijos projektas, jau beveik visi buvo sunykę“, – pažymėjo muziejininkė.
Prieš rekonstruodamas krikštus, menininkas E. Jonušas išklausinėjo seną nidiškį Mikelį Engeliną. Kartu jie vaikštinėjo po kapines ir aiškinosi, kur, kokie krikštai stovėjo. Rekonstruoti krikštai buvo sustatyti kapinių šiaurės vakariniame kampe ir tapo ekspozicija, atspindinčia, kaip šie antkapiniai paminklai evoliucionavo.
„E. Jonušas siekė atkurti vietinių žmonių istoriją, kuri buvo užmiršta. Juk po Antrojo pasaulinio karo pasitraukus seniesiems gyventojams, čia žmonės suvažiavo gyventi iš įvairių vietovių. Ar jiems rūpėjo, kad čia buvo kapinės? Ne. Kai nebelieka autochtonų, – istorija sunyksta“, – apgailestavo V. Jonušienė.
Tarpukario dailininkės piešiniuose – aukso vertės informacija
Pirmasis šias kapines dar XIX a. pab. savo darbuose užfiksavo dailininkas Lovisas Korintas. Jo paveiksle ryškiai matyti krikštai. Įsitvirtinus Nidos dailininkų kolonijai, čia atvykdavo įvairių šalių menininkai, tarp kurių buvo ir Maksas Pechšteinas, Ernstas Molenhaueris iš Vokietijos. Jų darbuose irgi randama krikštų. Antkapiniai paminklai menininkus traukė savo paslaptimi.
Nidos etnografinėse kapinėse atkuriant krikštus stipriai pasitarnavo 1926 m. vasarą čia viešėjusios dailininkės Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės nupieštos Nidos kapinės, su aiškiai įamžintais krikštais. Užfiksuotų krikštų viršūnėse matyti kryželių, širdelės, rutuliuko, stačiakampio formų simboliai.
Ši informacija – neįkainojamos vertės. Rekonstruojant krikštus, buvo remtasi ir šiais piešiniais.
Krikštus yra tyrinėjusi žinoma archeologė, antropologė prof. Marija Gimbutienė.
„Kai ji atvyko į Nidą – susidomėjusi ėmė fotografuoti visas kapines. Pasakiau profesorei, kad čia krikštų replikos, ne originalai, o ji apžiūrėjusi atsakė, kad krikštai tiksliai tokie ir turėtų būti. Tai buvo geriausias rekonstrukcijos įvertinimas!“, – džiaugėsi muziejininkė V. Jonušienė.
Nidos etnografinėse kapinėse galima rasti krikštų, ant kurių spyruoklės, vėjui pučiant, linguoja paukštelis.
Kapinėse galima išvysti laivus mėgusio tapyti žinomo dailininko Karlo Knaufo kenotafą, esantį prie menamo kapo. Teigiama, kad netoliese dailininkas buvo pasistatęs namą ir gyveno iki 1944 m.
Dabar nidiškiai laidojami civilinėse kapinėse, esančiose Kuršių gatvėje, o etnografinėse kapinėse galima laidoti tuos gyventojus, kurie čia turi amžino poilsio atgulusių giminaičių.
