Įžengus į šio muziejaus vidų dėmesį prikausto interaktyvi gintarmedžių miško istorija, o lankytojus pasitikęs daugiau kaip 40 m. gintarą kolekcionuojantis Kazimieras Mizgiris kviečia apžvelgti įspūdingą kolekciją. Joje – ir didžiausias Lietuvoje esantis jūros išplukdytas Perkūno akmuo. Lankytojai čia išgirs Jūratės ir Kastyčio meilės istoriją, turės galimybę pasivaikščioti po paslaptingąjį Gintaro kambarį bei išvys, ką galima sukurti iš lietuviškojo aukso – gintaro.
2021 m. Neringai būnant Lietuvos kultūros sostine, vasarą Nidos centre (Naglių g. 27) duris atvėrė Virginijos ir Kazimiero Mizgirių gintaro muziejus. Jis įrengtas buvusiuose Jaunimo turizmo nakvynės namuose, pastatytuose 1931 m. Muziejaus I a. eksponuojamas gamtos sukurtas gintaras, o II a. – iš šio mineralo pagaminti meno dirbiniai ir Gintaro kambarys.
Suošia gintarmedžių miškas
Lankytojai muziejuje išvys iš Skandinavijos vilnijančią upę, kuri neša gintarą. Vaizdo projekcijoje muziejaus įkūrėjas Kazimieras Mizgiris pasakoja, kaip maždaug prieš 50 milijonų metų atsirado gintarmedžių miškas.
Rekomenduojame
„Iš gintarmedžių įsiliejo sakai, jie sukietėjo ir upės gintarus iš Pietų Skandinavijos sunešė į mūsų regioną. Už tai ir Kuršių nerijoje, ir Palvininkuose, net iki Palangos, Baltijos jūros pakrantėje galima prisirinkti gintaro gabalėlių“, – aiškino K. Mizgiris.
Pasakotojas ekrane keliauja per Nidos kopas ir dalinasi įdomybėmis, viena jų – Baltijos gintaras yra labai spalvingas, turi net 250 spalvų ir atspalvių. Spalva priklauso nuo to, kas nutiko su sakais, kol jie dar nebuvo sukietėję.
„Rečiausias gintaro atspalvis yra melsvas, jo randama tik apie 0,5 proc. Šis gintaras susiformavo, kai į sakus įkrito geležies sulfido (pirito) dulkelių“, – aiškino K. Mizgiris.
K. Mizgiris: jei ne sovietinis KGB – šio gintaro muziejaus nebūtų (foto)
Balto gintaro irgi nėra daug – apie 5 proc., jis dar vadinamas karališkuoju. Kolekcijoje lankytojai išvys ne tik įprastą geltoną, bet ir mėlyną, žalią, baltą, skaidrų gintarą.
Gintaro prekybiniai keliai liudija, kad Romos imperijos laikais gintaras buvo taip vertinamas, jog keliavo iš Baltijos pajūrio ne tik į Romą, bet jo randama ir Egipto piramidėse, pažymėjo muziejaus gidė Judita Bačiulytė-Eičinienė.
Muziejuje gintarą galima ne tik apžiūrėti stenduose, bet ir paliesti, užuosti ir net išgirsti. Praktinių užsiėmimų erdvėje pateikiamos gintaro fizikinės ir gydomosios savybės.
Muziejuje vaizdingai pasakojama legenda apie jūrų deivės Jūratės ir žvejo Kastyčio meilę, kurią sugriauna Dievas Perkūnas. Paskutinėje ekspozicijos dalyje aiškinamas Kuršių nerijos gimimas.
Sukurti įtraukiančią muziejaus koncepciją padėjo Niujorko kompanija „Ralph Appelbaum Associates“, įkūrinėjanti muziejus visame pasaulyje: Vienoje, Tokijuje, Vašingtone, Dubajuje, Australijoje ir kt.
Pristato Juodkrantės lobį
Apsilankiusieji muziejuje išgirs istoriją apie Juodkrantės apylinkėse XIX a. rastą neįkainojamą lobį – vidurinio neolito ir bronzos amžiaus gintaro dirbinius. Lobis rastas kasant įlankos uostą, dabar ši įlanka vadinama Gintaro vardu.
„Siurbiant gintarą iš Vyslos, ties Juodkrante, darbininkai ėmė rasti gintarinių dirbinių: karolių, skulptūrėlių, sagų pačiam Kuršių marių vidury. Radiniai pardavinėti, dalinti pusvelčiui. Geologijos ekspertas, profesorius Richardas Klebsas apie tai sužinojęs apstulbo – tai neįkainojami, unikalūs artefaktai. 1860-1881 m. buvo surinkti net 434 gintaro dirbiniai, iš kurių seniausiems yra apie 6 tūkst. metų! Kaip jie atsidūrė marių vidury? Tikėtina, tai buvo aukos Dievams. Juk su gintaru anuomet žmonės gimė, tuokėsi, kariavo, keliavo į anapus“, – vaizdžiai pasakojo K. Mizgiris. Jis pažymėjo, kad poetinį pasakojimą vaizdo instaliacijai parengė poetas Mindaugas Valiukas.
Manoma, kad šis lobis ties Juodkrante atplaukti galėjo per prataką, buvusią to meto Kuršių nerijoje, iš Sembos pusiasalio akmens amžiaus gyvenviečių, svarstoma, kad čia galėjo būti ir ilgalaikė aukojimo vieta.
Mizgirių gintaro muziejuje eksponuojami pagal R. Klibso aprašymus bei pavaizdavimus rekonstruoti visi 434 Juodkrantės lobio gintaro papuošalai ir amuletai, sukurti specialistės Bronislavos Kunkulienės iš Prano Gudyno restauravimo centro.
Mizgirio vardo voras
Muziejaus įkūrėjas pabrėžė, kad vertingiausias gintaras mokslininkams – su inkliuzais, nes jame galima pamatyti, kokia flora, fauna tuo metu egzistavo. Mokslininkai juose randa jau nebeegzistuojančių rūšių. Augaliniai inkliuzai yra rečiau randami, nei gyvūniniai.
Įdomu, kad vienas prieš milijonus metų medžių sakuose įklimpęs atrastas nežinomos rūšies voras šiandien turi vardą „Sosybius mizgirisi“ – muziejaus įkūrėjo K. Mizgirio garbei. Jis eksponuojamas muziejuje.
Iš pradžių šiuo inkliuzu, vos pamatęs, susidomėjo pašnekovo bičiulis iš Vokietijos Hamburgo universiteto Geologijos ir paleontologijos muziejaus bendradarbis Jörgas Wunderlichas. Tokį gyvį inkliuze jis matė pirmąkart. Po kurio laiko Hamburgo universitetas K. Mizgiriui atsiuntė oficialią pažymą, kad voras ištirtas, aprašytas mokslo literatūroje ir enciklopedijose bus vadinamas jo vardu.
Dar vienas įspūdingas eksponatas – Perkūno akmuo. Tai didžiausias jūros išskalautas gintaro akmuo, esantis Lietuvoje. Jis sveria 3,820 kg. Šis luitas XX a. pab. buvo rastas Danijoje. Tokio dydžio gintarai jūros išplaunami į krantą tik kartą per 500-600 metų. Šis gintaras yra didesnis už Palangos gintaro muziejuje eksponuojamą Saulės akmenį (sveriantį 3,524 kg), beje, iškastą iš žemės.
Lyg miražas išnyrantis Gintaro kambarys
Antrajame muziejaus aukšte įkurta meno galerija, čia pristatomi profesionalių Lietuvos ir užsienio menininkų darbai. Čia galima išvysti senosios kartos meistrų Birutės Stulgaitės, Ąžuolo Vaitukaičio ir kt. darbus.
Vienoje šio aukšto erdvėje įkurtas paslaptingas Gintaro kambarys. Įžengę lankytojai mato tik rūke paskendusius stendus, kol prie jų priėjus stiklai praskaidrėja ir pasimato, kad čia sukrauti įspūdinti gintaro dirbiniai: figūrėlės, karoliai ir kt. Šioje erdvėje kėdės, stalai, laikrodžiai, veidrodžiai irgi dekoruoti gintaru.
Kuriant šį kambarį remtasi Prūsijos princo Frydricho Vilhelmo XVIII a. pr. Rusijos valdovui Petrui I padovanotu Gintaro kambariu, kuris virto prašmatnia pokylių sale. Antrojo Pasaulinio karo metais kilus neramumams, prabangus kambarys buvo išvežtas į Karaliaučių, dar kurį laiką eksponuotas, vėliau supakuotas į dėžes ir dingęs nežinoma kryptimi. Spėjama, kad laivas, kuriuo buvo gabentas gintaro kambario lobis – nuskandintas. Kituose šaltiniuose teigiama, kad gintaro kambarys buvo paslėptas Karaliaučiaus požemiuose.
Gintarą kolekcionuoja jau 40 metų
Kazimieras Mizgiris pirmus gintaro gabalėlius rado Gintaro įlankoje, Juodkrantėje, kur, kaip pasakoja, anksčiau žmonės prie marių bulves sodindavę.
„Jei ten kasi bulves – visada rasi gintarėlių“, – pažymėjo pašnekovas.
Muziejuje matomą kolekciją jis rinko apie 40 metų. Pasaulio žemėlapyje ant sienos sužymėti eksponatai iš Meksikos, Dominikos, Ukrainos, Indonezijos, Japonijos, Etiopijos ir kitų kraštų.
Seniausias šiame pastate yra milijonus metų skaičiuojantis gintaras iš Australijos.
Kur daugiausiai gintaro randama šiais laikais? Pasak K. Mizgirio, Palvininkuose (Karaliaučiaus srityje) ir radimvietėje prie Kijevo.
Kaip neapsigauti prekybos vietose perkant gintarą ar jo dirbinius? Ekspertas patarė neštis buteliuką su sūriu vandeniu (10 proc. sūrumo) ir norimą įsigyti dirbinį įmesti į vandenį. Jei dirbinys nuskęsta – reiškia tai ne gintaras, nes sūriame vandenyje gintaras plūduriuoja.
Mizgirių gintaro muziejuje per kelerius veiklos metus jau spėjo pabuvoti turistai iš Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos, Australijos, Kanados, Anglijos, Ispanijos ir kt. šalių.
