Rugsėjo pradžioje Neringos gyventojai netruko pastebėti neįprastus svečius: dvi karves ir aplink jas zujančią filmavimo komandą. Neįprastus todėl, kad stambiuosius naminius gyvūnus Neringoje laikyti uždrausta daugiau nei prieš 20 metų.

Kaip jau skelbė savivaldybė, rugsėjo 6–10 dienomis įvairiose Neringos vietose vyko kino filmo „Paskutinė kuršių karvė“ filmavimo darbai. Filmavimo darbai vyko Nidoje, Pervalkoje, Parnidžio kopos prieigose, pamaryje, taip pat atskirose kelių atkarpose, buvo trumpam stabdomas eismas.

Nepaisant pavadinimo, filmo prodiuserė, kino gamybos kompanijos „Magic Film“ atstovė Greta Akcijonaitė sako, kad šis filmas – visai ne apie gyvūną.

„Tai yra filmas apie Kuršių neriją ir nerijos bendruomenę – kaip bendruomenė keičiasi laikui bėgant, įpročiams keičiantis, pačiai santvarkai besikeičiant, vartojimui ir turizmui didėjant, reikalavimams kintant. Gyvūnas yra visos bendruomenės metafora“, – paaiškina ji, pridurdama, kad gyvūnas įkūnija dviprasmišką Kuršių nerijos bendruomenės likimą.

„Karvė, didėjant turizmui, tarsi turi išvykti iš teritorijos – paradoksalu, tačiau į Kuršių neriją turistai tarsi atvažiuoja dėl jos autentikos. Ir [karvė] simbolizuoja tos vietos dviprasmiškumą, kuri dėl savo autentikos traukia žmones, bet dėl tų žmonių komforto [karvė] turi išvažiuoti“, – priduria prodiuserė.

Filmo režisierius Dovydas Drakšas yra kilęs iš Klaipėdos – norėdamas pažinti vietos bendruomenę, metus laiko gyveno Neringoje. Tačiau ir per šį laikotarpį artimiau susipažino tik su Nidos bendruomene.

„Preila, Pervalka ir Juodkrantė taip pat turi savo bendruomenes, kurios turi savo ypatumų ir kurias pažįstu mažiau. Vienas iš įstrigusių dalykų buvo pačiam suprasti, kodėl vietiniai dažnai pašnairuoja į repliką, kad žiemą nerijoje turėtų būti taip nyku ir nuobodu. Supratau, kad vietos gyvybingumas nebūtinai matuojamas žmonių skaičiumi ar įvykių gausa, ir jis atsiskleidžia, kai pats išmoksti prisitaikyti prie kitokio ritmo“, – sako D. Drakšas.

Pasak režisieriaus, pagrindinė filmo mintis gimė pažindinantis su vietos gyventojų ir krašto istorija ir kultūra. Kaip pats sako, pažindinantis ne akademiškai, o šiek tiek diletantiškai.

„Norėjosi sau pačiam susidaryti čia gyvenusių kuršininkų identiteto paveikslą ir sugretinti jį su šiuolaikinio neringiškio identitetu. Kartu ieškojau meninio būdo bent kruopelyte atkurti ryšį tarp senosios ir dabartinės Kuršių nerijos, tarp kurių gija nutrūko XX a. viduryje.

Buvau matęs įvairių nuotraukų ir girdėjęs pasakojimų apie karves smėlynuose, itin įstrigo ir Giedrės Krištopaitytės prisiminimai almanache „Dorė“ apie karves Pilkopoje. Taip pamažu mano vaizduotėje karvė, kurios šiandien šiame kraštovaizdyje nebėra, tapo simboliu, tarsi nebepavaldžiu linijiniam laikui ir galinčiu sujungti skirtingus istorinius laikotarpius“, – savo patirtimi dalijasi režisierius.

Persikėlus keltu į Kuršių neriją apima ypatingas jausmas, tarsi patektum į kitą pasaulį. Čia dangus saulei leidžiantis nusidažo įstabiausiomis spalvomis, o jūros ošimas ir marių bangavimas veikia kaip niekur kitur raminamai.

Taip, anot D. Drakšo, Neringą apibūdina daugelis lankytojų. Tačiau karvės žvilgsnis – visai kitoks.

„Gyvūno žvilgsniui žmogiškos nuostatos negalioja, nei jis kėlėsi keltu į neriją, nei jam rūpi, kaip gražiai saulė leidžiasi į jūrą. Jis aplinką turbūt patiria visai kitaip, per garsus, kvapus, kūniškus pojūčius, instinktus. Todėl man paprasčiausiai buvo įdomu per karvės perspektyvą pažvelgti į pažįstamą kraštovaizdį tarsi pirmą kartą, kaip į savarankišką pasaulį, egzistuojantį ir be mūsų“, – pasirinkimą bendruomenės istoriją papasakoti per karvės perspektyvą paaiškina režisierius.

Anot prodiuserės, nors vaidybinio filmo istorija yra išgalvota, tačiau yra įkvėpta tikrų įvykių. Realybėje paskutinė Kuršių nerijos karvė buvo iškraustyta 2003 m. – tuomet dėl griežtėjančių aplinkosaugos ir paveldo reikalavimų Neringoje buvo uždrausta laikyti stambiuosius naminius gyvūnus.

„Daug kam pažįstama paskutinės Preilos karvės istorija, tačiau neturėjau tikslo atkurti konkrečių įvykių ar žmonių gyvenimų. Greičiau norėjau iš įvairių istorinių nuotrupų, prisiminimų ir vaizdinių sukurti alternatyvią, šiek tiek mitinę istoriją apie karvę šių dienų Kuršių nerijoje“, – teigia D. Drakšas.

G. Akcijonaitė pabrėžia, jog trumpametražis filmas „Paskutinė kuršių karvė“ – vienas sudėtingiausių projektų jos karjeroje.

„Sudėtingumo prasme tikrai taip, vienas sudėtingiausių. Bet tuo pačiu labai mielas ir savas. Aš labai susitapatinau su istorija tik perskaičiusi scenarijų – apsiverkiau ir tada supratau, kad šis projektas – man“, – sako G. Akcijonaitė.

Vien derinimas su vietos institucijomis truko apie pusę metų, dar metus užtruko finansavimo šaltinių paieškos – filmavimą Neringoje apsunkina griežti aplinkosauginiai reikalavimai. Prieš filmavimo darbus filmo komanda turėjo tris skautinius vizitus – tikrino įvairias lokacijas ir atliko „namų darbus“. Paaiškėjo, jog dalyje patrauklių vietų filmuoti nepavyks.

Tik pradėjus kalbėtis su veterinarine tarnyba paaiškėjo, jog filmo idėjos galbūt išvis nebus įmanoma įgyvendinti.

„Pasirodo, kad tuo metu galiojo įstatymas, draudžiantis kanopinius gyvūnus (taip pat ir karves) vežti į Neringą. Veterinarinė tarnyba mums pasakė, kad jokiais būdais čia karvė negali būti atvežta. Tada mes galvojome, kad tai yra viskas.

Mes vieną rytą turėjom „Zoom“ skambutį su nacionalinio parko direkcija ir jos vadove, norėjome pasitarti, kaip mums įgyvendinti idėją. Viena iš jos komandos patarėjų sakė: „O, kaip tik šiandien per „Labą rytą“ mačiau, kad tą įstatymą atšaukė.“ Mums tiesiog dangus atsivėrė ir susiklostė palankiai, kad nereikėjo ieškoti išimtinių būdų“, – prisimena prodiuserė.

Nors filmo įvykiai rutuliojasi vasarą, filmavimo darbai pradėti pirmosiomis rugsėjo savaitėmis, atslūgus turistų srautams. Pirmąją filmavimo dieną pylė stiprus lietus – tuo įsitikino ir Neringoje besilankęs žurnalistas.

„Visi šlapi buvo. Neturėjome galimybių pastatyti didžiulių palapinių, kur visi galėtų slėptis, tai teko pajusti gamtos stichijas ir Nidos permainingą orą. Atrodo, saulė šviečia, jau tikrai nelis, ir už sekundės viską nuplauna. Nuo aušros filmavome kopose prie Parnidžio kopos. Tai ta vaivorykštė per visą dangų matėsi“, – prisimena prodiuserė.

Atskiru iššūkiu tapo ir pagrindinė filmo aktorė – karvė Lokė. Nors Neringą aplankė dvi karvės, vaidino tik viena iš jų. Tačiau šios karvės viena be kitos gerai jaustis negali. Filme matoma karvė yra viena iš nedaugelio edukaciniais tikslais Lietuvoje auginamų karvių.

„Vienas pagrindinių filmo iššūkių buvo darbas su gyvūnu. Filmavimas yra gan kruopščiai sustyguotas procesas, kuriame daugybė skirtingų elementų turi suveikti laiku ir vietoje, kad viskas pasisektų. Tačiau įtraukiant gyvūną į tokį procesą, natūralu, kad bet koks planavimas gali subliūkšti. Su mumis filmavime dalyvavo karvė Lokė su savo šeimininke Egle iš Ąžuolų Būdos, kuri buvo pasirinkta neatsitiktinai – Eglė savo gyvulius augina ne pramoniniais tikslais ir turbūt vienintelė Lietuvoje užsiima karvių edukacija ir terapija. Ir nors karvės įprastai nėra dresuojamos,

Eglė su savo gyvuliais yra sukūrusi ypač artimą ryšį ir tai mums itin pagelbėjo. Nors Lokei tikrai nereikėjo daryti kažko neįprasto, tiesiog būti karve, tačiau nuolatinis žmonių dėmesys, filmavimo technika, svetima aplinka ją išmušė iš natūralios pusiausvyros. Tad filmavimų metu kartu su komanda ir karvės šeimininke pamažu iš naujo mokėmės prisitaikyti prie Lokės ritmo ar fizinių poreikių, nuotaikos ar ožių, kol galiausiai paskutinę filmavimo dieną viskas ėjosi kaip iš pypkės. Galbūt mes pagaliau perpratome Lokę, o galbūt pati Lokė nusprendė, kad jau galima mumis pasitikėti“, – iššūkius vardija režisierius.

Vieša paslaptis, jog trumpametražių filmų kūrimas – nepigus malonumas, o Neringa vadinama brangiausiu kurortu Lietuvoje.

„Visa technika buvo vežama iš Vilniaus – Klaipėdoje tokios technikos, kokios reikia, tiesiog nėra. Net ir mūsų vaidybinės komandos transportas turėjo būti atvežtas ant tralo, jį sunku eksploatuoti tokiam ilgam atstumui“, – logistinius sunkumus paaiškina G. Akcijonaitė. Pasak jos, bendras kūrybinės komandos dydis siekė apie 30 žmonių, be aktorių. Aktorių skaičius skyrėsi priklausomai nuo dienos, filme, be karvės, filme dar vaidina ir vienas šuo.

Prodiuserė G. Akcijonaitė džiaugiasi, jog sulaukė institucijų pagalbos – filmo kūrėjų komanda buvo atleista nuo vietinės rinkliavos už įvažiavimą į Neringą, taip pat 5 tūkst. eurų filmo kūrimui pagal kultūros ir meno srities „Kūrybiškumą ir kultūrinę bendruomenės įtrauktį skatinantys projektai“ finansavimo priemonę skyrė ir savivaldybė.

„Neringos savivaldybė ir vietos bendruomenė visuomet stengiasi svetingai priimti mūsų krašte filmuojančius kūrėjus. Ne išimtis buvo ir šis projektas. Pagal galimybes prisidėjome prie įvairių organizacinių klausimų sprendimo: padėjome ieškoti tinkamos vietos pagrindinei filmo herojai ilsėtis po filmavimo darbų, spręsti eismo organizavimo ir kitus su filmavimo procesu susijusius klausimus.

Džiaugiamės, kad unikalus Kuršių nerijos kraštovaizdis, istorija ir vietos žmonių pasakojimai įkvepia kino kūrėjus, o tokie projektai prisideda prie Neringos žinomumo ir jos kultūrinio savitumo sklaidos“, – savivaldybės įsitraukimą paaiškino Neringos savivaldybės administracijos atstovė spaudai Sandra Vaišvilaitė.

Bendras filmo biudžetas, anot G. Akcijonaitės, šiuo metu siekia apie 110 tūkst. eurų, tačiau ir šio biudžeto neužtenka, bus ieškoma papildomų finansavimo šaltinių.

Filmo premjera planuojama kitais metais, tačiau tiksli data dar nėra žinoma. Prodiuserė prognozuoja, jog visi baigiamieji darbai – montažas, spalvų korekcija, garso postprodukcija, subtitravimas, failų išvedimas – turėtų trukti apie pusę metų, tad filmo premjeros būtų galima tikėtis anksčiausiai vasarį.

G. Akcijonaitė pastebi, jog filmo istorija aktuali pasirodė ne tik lietuvių auditorijoms, mat su turizmo poveikiu vietos bendruomenėms susiduriama visame pasaulyje.

„Dėl to mūsų filmo idėja labai surezonavo tarptautiniu lygmeniu. Mes dalyvavome įvairiuose kino pristatymo renginiuose su projektu, sulaukėme labai daug pozityvių atsiliepimų. Žmonės sakė: „aš suprantu, apie ką tai, pas mus taip irgi yra“. Taigi, tai yra universali istorija, kuri vyksta čia ir yra pririšta prie Neringos, bet ją supranta visas pasaulis“, – sako prodiuserė.

Ji tikisi, jog filmas galėtų sulaukti ir tarptautinio dėmesio.

„Kai užbaigsime filmą, tikimės premjerą surengti mums imponuojančiame tarptautiniame festivalyje. Ir jeigu viskas pavyks pagal planą, galbūt pateikti ir nacionaliniams apdovanojimams, „Sidabrinei gervei“, arba pasirodyti lietuviškame festivalyje“, – tikisi pašnekovė.

Trumpametražio Dovydo Drakšo filmo „Paskutinė kuršių karvė“ gamybą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras ir Neringos savivaldybė, prodiusuoja Greta Akcijonaitė, Ramojus Petrauskas ir Aurimas Pukevičius („Magic Film“), koprodiusuoja Olivier Berlemont („Origine Films“).