Jei jūs buvote Nidoje ir neragavote žuvienės ar rūkytos žuvies marių pakrantėje įsikūrusioje užeigoje „Tik pas Joną“, vadinasi nebuvote šiame Neringos perle. Ir tai tikra tiesa.
Nidoje per daug lietuvių…
Kai kas jau seniai mūsuose teigia – Lietuvoje jau nėra eilių. Ir jie bus neteisūs.
Kai artėjant „eilinei“ valandai (šiuo metu 12.30, 16.30 ir 19.30, vėstant orams kiek rečiau – M.P.) baigiama rūkyti žuvis nusidriekia keliolikos poilsiautojų eilė.
Rekomenduojame
Belaukiant, kol sutartu laiku ateis Jonas, terasoje prie gretimo staliuko susėdusi apie 5 žmonių vokiečių kompanija ragavo žuvį užsigerdami alučiu ir gyrė Nidą.
Kadangi šiek tiek suprantu vokiškai, nugirdau ir tokį kalambūrą palydėtą garsiu juoku – „Graži ta mūsų Nida, tiktai … lietuvių kiek per daug“.
Beje, nieko jie čia naujo nepasakė. Tą patį sovietmečiu tik sava slavų kalba neretai sakydavo ir turistai iš Rytų.
Kuklinosi duoti interviu
Susipažinus su šeimininku J. Šatu, šis pradžioje kiek kuklinosi.
„Koks iš manęs interviu dalytojas, tegul dukros kalba…“.
Vis dėlto patikinus, kad klausimai nebus sunkūs, galiausiai sutiko, prieš tai nuėjęs dar kartą patikrinti, kaip rūkinasi žuvis.
„Na, dūmelis rūksta, vadinasi nieko netrūksta…Galim kalbėtis“, – sugrįžęs nusišypsojo Jonas.
– Pokalbį norėčiau pradėti gal kiek nuo „banalaus“ klausimo. Kiek jums dabar metų?
– (pauzė su šypsena -M.P.) Oi, geras klausimas. Metų tikrai neskaičiuoju. (vėl pauzė). Va, prisiminiau, esu 1965 metų gimimo, tad paskaičiuokite…
– Nidoje ir gimęs..?
– Taip, čia gimiau, čia užaugau, čia tikriausiai ir iškeliausiu tenai (rodo į dangų -M.P)
– O verslą vystote šioje vietoje nuo kelintų metų?
Kūrėsi daržo vietoje
– Nuo 1990 metų. Kai tik atsirado privataus verslo galimybės. Pradėjo tėveliai, dabar aš su artimaisiais.
– Kokia buvo viso to pradžia?
– Čia tada buvo labai apleistas namas apaugęs medžiais, aplink šabakšynas, tad tėtis labai nenorėjo čia kurtis. Net labai nenorėjo.
– Bet įsikūrėte…?
– Taip, mama užsispyrė ir sakė griežtai – kuriamės čia. Ją palaikiau ir aš. Galiausia tėtis nusileido. Taip va ir pradėjome.
– Bet žuvies rūkymu vertėtės ir ankščiau?
– Taip, sovietmečiu tai buvo nelegalu, įstatymai tai draudė viešai daryti. Dažniausiai patys gaudydavome ungurius, juos rūkinome pagal užsakymus.
– Kaip sekėsi pirmieji žingsniai?
– Sutvarkėme šiek tiek namą bei aplinką. Pradžioje čia buvo tik rūkykla ir du staliukai. Laikui bėgant pamatėme, kad jų per mažai. Greta namo buvo nemažas daržas, šiltnamiai, juos palaipsniui naikinome ir plėtėmės.
Užeigos pavadinimas gimė spontaniškai
– O kas sugalvojo tokį šmaikštų užeigos pavadinimą „Tik pas Joną“ ?
– Draugai tokie iš Šiaulių. Jie mėgdavo čia vasaroti, tad kartą atvežė ir lentoje išraižytą šį pavadinimą. Tiesiog pajuokavimui. Tačiau jis visiems patiko taip ir liko.
– Kaip su žvejyba dabar, kiek žinau ne patys geriausi laikai?
– Tai jau taip… Anksčiau ties Nida tada niekas nežvejodavo, visi plaukdavo į „plačiuosius vandenis“, ten kur dabar Rusija.
Piktinasi valdžios draudimais
– Tačiau mariose dar pažvejojate?
– Taip. Turiu leidimą ir laivą seną turiu. Išplaukiame, tačiau jau ne tas kas anksčiau. Sakyčiau daugiau savo malonumui. Dabar tokie įstatymai, kad galima gaudyti tik su stambiais tinklais. Dažniausiai karšiai pakliūna, rečiau starkiai.
– O kaip su unguriais?
– Yra jų, bet uždraudė juos gaudyti.
– Bet tai kažkokia nesąmonė…
– Taip, visiška nesąmonė. Visoje Europoje sugriežtino jų žvejybą. Daugelyje šalių leidžiama gaudyti tik tris mėnesius, o pas mus visiškai uždraudė.
– Bet žuvies tarp jų ir ungurių matau skirtos pardavimui netrūksta?
– Turime, o kaip be jos. Dažniausiai tai atvežtiniai unguriai iš Lenkijos, Latvijos ir Estijos. Ir nemaža dalis kitos žuvies iš ten.
– Dar noriu paklausti dėl ungurių. Tos šalys irgi Europos sąjunga. Joms galima, o mums ne, keistokai atrodo.
– Taip, bet matyt jų valdžia dar mąsto savo galva, o mūsiškiai…Et, pikta apie tai kalbėti.
Verslui padeda technologijos
– Mums bekalbant, jūs vis žiūrite į savo mobilųjį telefoną. Laukiate kažkokios žinutės…?
– Ne, čia yra tokia speciali programėlėje kurioje matau kokia temperatūra ir drėgmė rūkykloje. Jei matau, kad kažkas negerai tada einu ten ir „įvedu“ tvarką.
– Technologijos atėjo ir šį verslą. Anksčiau to nebuvo ir jūsų tėtis tikriausia neturėdavo laiko atsitraukti nuo rūkomos žuvies.
– Tai jau taip, šios naujovės palengvina mūsų darbą, tačiau jomis šimtu procentų pasitikėti negalima. Per tiek darbo metų viduje turime ir tam tikrą laikrodį.
– Ar dažnai paragaujate žuvies? Žiūrint iš šalies atrodytų, kad jau esate atsivalgęs iki kaklo.
– Paragauju kokius du kartus per savaitę, taip pat visada, kai gauname naują partiją iš kito tiekėjo.
– Ir kokia žuvis jums labiausia patinka?
– Karšiai. Jų gali valgyti kiekvieną dieną, niekada neatsibos.
– O unguriai…?
– Kiek rečiau juos. Unguriais pasmaguriauti labiausia mėgsta turistai. Keista, tačiau kažkodėl mažiausia vokiečiai. Jiems ji matyt per riebi.
– Vokiečiai išrankūs. Ir kas jiems patinka?
– Jie labiausia mėgsta jūros ešerį ir skumbres. Aišku paragauja ir kitos žuvies. Ir alučio aišku prie jos. Kaip kitaip…
Auga dar vienas Jonas
– Jau rudenėja. Iki kada dirbsite?
– Pasibaigus sezonui dažniausia dirbame iki lapkričio mėnesio. Tada atšalus orui prie staliukų žmonės nesėdi, žuvį perka išsinešimui.
– Ko dar nepapasakojote apie šį šeimos verslą?
– Kaip ir viską pasakiau, nebent apie tai, kad būtent mama kalta dėl viso to ką dabar turime. Visi galvoja, kad viso šio verslo pradžią davė tėtis Jonas.
– Koks jūsų mamos vardas?
– Ji buvo Liuda. Abu jau iškeliavę į dangaus aukštybes…
– Toks gyvenimas. Bet noriu dar grįžti prie užeigos pavadinimo. Jei tai buvo mamos idėja, tad ir pavadinimas turėjo būti „Tik pas Liudą“…
– Jau pasakojau, kaip jis atsirado spontaniškai. Pasirinko tėčio vardą gal todėl, kad jis skamba solidžiau…(juokiasi -M.P.)
– Ir pabaigai. Linkiu jums sveikatos, tačiau nori nenori ateis diena kai reikės kažkam perleisti verslą…
– Turiu tris dukteris. Vyriausiosios Gintarės sūnus irgi Jonas. Jam tik keliolika metų, dar paauglys, tačiau kartais padeda atlikti nesudėtingus darbelius.. Gal jis ir pratęs tą Jonų tradiciją…(šypsosi—M.P.) Bet planuoti ateitį dabar labai sunku, tad pagyvensime ir pamatysime kas bus.
– Dėkingas už pokalbį, matau jau žmonių eilutė prie rūkyklos rikiuojasi. Linkiu jums ir jūsų verslui kuo didžiausios sėkmės.
